O kaip su kultūra? Su psichologija? III dalis

Momentas, kai senovės graikai įeina į žmogaus gyvenimą, prilygsta žemės drebėjimui, iš savos patirties liudija I. Kadarė – jis Aeschylo tragedijas pataikė paskaityti vaikystėje, giliai komunistinėj Albanijoje, tuo metu dar net Stalinas nebuvo miręs. Jokia kita knyga niekada daugiau jam didesnio įspūdžio nepadarė, o jo rašymo stilius ir norimas parodyti pasaulis liko nulemti taip anksti ir ant visai… Čia gal panašiai būtų, jei visai mažam vaiku pirma ką perskaityti, tai O. Milašiaus „Lietuviškas pasakas“- jos baisios, kaip žinia, bet atspindi, manau tikrą lietuvišką istoriškai susiklosčiusią tautos esmę – nosinaitėm nedangstant… Mano asmeninis susitikimas su graikų tragedija įvyko kažkada seniai Kauno Dramos teatro (kai jis dar Teatras iš didžiosios raidės buvo) Salėj, kur aštuoni aktoriai, stovėdami išsirikiavę prieš žiūrovus, skaitė kiekvienas sava rolę iš „Antigonės“… Tikrai, po spektaklio nebe išėjau tas pats žmogus, kokia buvau atėjus… Dar ir dabar kartais pagalvoju, ar buvo galima kita veiksmo eiga, ar galimas kitoks, ne tragiškas finalas?

Bet graikų likeratūra sugeba sukrėsti ir skaitančius ją pirmą kartą senatvėje – amžius nesvarbu, kada tavyje vis tik gimsta žmogus… Yra žinoma, kad pvz Volteras sėmėsi iš graikų skaitymo ramybės, Šileris ir Getė ieškojo atgaivos… Su L. Tolstojum buvo kitaip. Jo žmona yra palikus liudijimą, jog „nuo pastovaus galvojimo apie graikus, Tolstojus imdavo prastai jaustis ir sirgti. Ne veltui, girdi, graikų yra mirusi kalba – ji sukelia sumaištį galvoje, nes per ją kalba pragaras“… Taip pat nesulaikomai graikai įeina ir ima įtakoti ir tautų gyvenimą. Seneka, pvz, buvo vienas pirmųjų tokių tiltų, perdavusių mums akinančią graikų šviesą. Ir iš Europos toliau ji išplito po visą pasaulį, atnešdama iki tol neįsivaizduotus padarinius ir dimensijas vaizduotei – pragarą, sužalotą sąžinę, prometeizmą, likimą, dviveidiškumą ir šešėlius… Ir prometeizmas, pvz, iki šiol labai apsunkina sąntykius tarp žmonių, neleidžia žmonijai nurimti, pailsėti.

Taip pat Aeschylo literatūros aidai, gal netikėti, bet yra įprotis rašyti spaudoje apie kriminalinius nusikaltimus, apie pralietą kraują – detektyvuose, žiaurumo kronikos atėjo į Balzako ar Tolstojaus romanus…. Archetipų srautą tęsė Dantė ir Šekspyras, Getė paliko mums sukurtą Fausto archetipą, geriausia graikų tradicija pasirėmęs. Įdomu, jog sakoma kad paskutinis dar pilnavertis prie archetipų šeimos prisijungęs personažas yra Konandoilio Šerlokas Holmsas! – tai vis gyvųjų kūryba, todėl ji įtakoja gyvenimą. O tie, kurie kuria vietoj to, kad gyventų, jų kūryba pati iš savęs gyvybe nealsuoja ir katarsio neiššaukia. Už tai ji moralizuoja, auklėja, mokina – gyvenk taip, negyvenk kitaip, mokykis galvoti, čia – gėris, čia – blogis… Gyvenk ne pagal save, gyvenk, kaip mes tau sakom. Tai vis buržuazija, finansiškai pasikėlus, ir, kad nereiktų dėl to jaustis kaltai, neduoda ramybės ir kitiems, girdi, ir jūs dieną naktį veikit, ramybės nepažinkit (ir šėtonas yra tarpe jų, kaip K.Bliksen sakė).

Kol dar buvo daugiau gyvų, gyvybingų, sveikų žmonių, knygų niekas neskaitė mokinimuisi ar informacijai – mokinosi gyvendami, iš patirties, kelionių, profesinės veiklos, šalia esančių žmonių likimų. Dažnas aristokratinės dvasios žmogus skaitė tik vieną ir tą pačią knygą per visą gyvenimą, turėjo visada su savimi kas Homero, kas Herodoto, Šekspyro ar Getės tomelį – kaip maistą dvasiai, kuo menas, literatūra ir turi būti… O ne gyvenimo ir patirties pakaitalu, ar pasiteisinimu, kodėl negyvenama:realiai pergyventa reali realybė visada bus šimtą kartų įdomiau!

Su buržuazijos drakonu kilo kovoti romantikai, paskui – anarchistai, paskui – bolševikai ir trockistai, o kas iš to išėjo? Drakonas žuvo, tegyvuoja drakonas? – jie visi buvo iš tos pačios buržuazijos, tik jei į vieną formą neįsirasšai, tai reikia sukurti kitą formą, kurioje tu jau būsi įrašytas tvirtai, nes kūrėjo teisėmis. O vis tiek, veiklos, gudrumo ir likusių žmonių sąskaita… O kad kitiems akis apdumti ir patiems geriau pasijusti, tai gynė, girdi, silpnus, ligotus, vargšus ir visokius kitokius. O koks rezultatas? Dabar visi turim vos ne privaloma tvarka būti visokiais kitokiais, silpnais, ligotais, vargšais ir pan. Tada turėsim teises ir viskas bus mums gerai. O kas pagal naujai iškovotą normą nesilygiuos, liks pasmerkta, apsjaudyta, gailėtis verčiama dauguma. Įvairūs transgenderiai tą greitai perprato… Kurią vėliavą beiškeltų, publika vis tiek tokios pat rūšies, smulkiaburžuazinė nuo prigimimo ir jie kitaip negali, kaip į šviesią ateitį vesti.

Kino kritikė ir teoretikė M. Turovskaja, ilgai tyrinėjus fašizmo fenomeną, 1971 metais išleido knygą „Herojai iš laiko be herojų“, kur teigė, jog fašizmas yra ne ideologijoje, rasizme ar netgi genocide – fašizmas pirmiausia įsišaknijęs nesąmoningoje masių kasdienybėje. Kinematografą ji tyrinėjo kaip struktūrą, kurioje pasireiškia tautos mentalitetas ir kičas, blogas skonis, pagal ją, yra tiesiog žmogiška realybė, o Aukšta kultūra, geras skonis jau neša susvetimėjimą nuo gyvenimo. Aišku, jog taip yra, nes Aukštos kultūros kūrėjų, ją gyvenusių, nebe likę. Ją jau kada atstovauja moralizuojanti masėms buržuazija, kuriai pačiai Aukštoji kultūra yra jau tik noriai prisimatuojamas svetimas drabužias. Kaip ir muziejų steigimas masėms šviesti, visokie liaudies kursai, programos. Buržuazija pati nuo gyvenimo syvų atitrūkus, gero auklėjimo ir aristokratų pamėgdžiojimo procese, ir toliau tą pati nori su likusia žmonių mase padaryti.

Bertoldas Brechtas jau tą problemą apčiuopė, kai blogą masių skonį paskelbė nors ir prastu, bet turinčiu teisę egzistuoti – alternatyviu skoniu. Nes kultūra dabar kuriama dirbtinai, kaip gyvenimo pakaitalas – kūrėjų pragyvenimui. O masių kultūra yra nelabai kokio išvystymo lygio, nes masės dar didele dalimi tiesiog gyvena – geriau, prasčiau, bet jie visada dar bus gyvesni už vidurinę, kultūringa mėgusią prisimesti, klasę… Dabar jau vis mažiau apsimetinėjama, tai problema nebe aktuali – didžiuma nesigėdindama yra kiauliškais savimi – aristokratus net ir mėgdžioti nebe madoj.

Kaip B. Brechtas ir pranašavo, publikos skonis negerės, jei iš filmo išimti elementus, darančius ji prastu, kičiniu. O pats filmas nuo to suprastės neatpažįstamai. Taip ir masių neskoningumas yra giliai įsišaknijęs realybėje, giliau, nei intelektualų skonis. Masinė kultūra – napagerinama. Ją galima tik užgniaužti, numarinti. Mūsų laiko didis menas – visada vulgarus, nes tik vulgarumas dar gyvybingas. Visa kita jau pribaigta. Kultūrinis gyvenimas yra iliuzijų pardavimas tiems, kurie jas naudoja, vietoj to, kad gyventų. Kuo mažiau gyvybingi, tuo daugiau vartoja.

Ir priešingybių pora yra ne „meną kurti ar meną naudoti“, priešingybės yra „arba kultūrintis, arba gyventi“… Už iliuzijų gaminimą geometrine progresija – kuo dabar kultūros kūrimas ir yra pavirtęs – amžinybės akyse niekas neužsidirbsim jokio pliuso. Inteligentija yra buržuazijos produktas, kur visas jos šėtoniškumas išsiskleidęs iki maksimumo. Ir jei žmogus ne „bailys su pafosu“, arba lūzeris, tai jis inteligentas tik iš paviršiaus, o viduje jame slypi vaisai ne mokslo, popieriu žiurkė, pamokslininkas ar pranašas, o gyvas žmogus, ieškantis išėjimo į paviršių.

Negyvenantis gyvenimo yra pastoviai susirūpinęs palikti kokį nors pėdsaką, įsiamžinti, išlikti atmintyje, pavyzdžiu, autoritetu ar paminklu – taip ir esame popieriniais pavyzdžiais ir negyvybingais autoritetais užplūsti. Gyvenantis gyvenimą žmogus tokio rūpesčio nepažista, ir, paradoksas, bet vien jau tuo, kad gyveno, jis po savęs palieka pasaulį pakeistą, pasikeitusį, savimi įtakotą – vienintelis gyvybingas būdas pėdsaką palikti, bet išnykstantis, vis mažiau kieno suvoktas.

Iš viso, gyvenimas ir sąmonė dabar yra išsiskyrę į du beveik nebe susitinkančius reiškinius – gyvenimą, bet nesąmoningą (masės) ir sąmonę, bet ne gyvybingą – inteligentija ir kiti bent kiek kažką suvokiantys.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as