O kaip su kultūra? Su psichologija? II dalis

Kai rašo ar tapo gyvi, gyvenantys žmonės, tai jie kuria ne kultūrą, ne meną, jie kuria, formuoja gyvenimą – graikų tragedijos, mitai, stebuklingos pasakos yra gyvi ir veikia mus iki šiol – ir kokie esam, ir kaip gyvenam, kad ir kaip seniai visa tai sukurta.

Ismail Kadare, albanų rašytojas ir „amžinas kandidatas į Nobelio lauretus“ savo esse rinkinį apie pasaulinę literatūrą pradėjo nuo Aeschilo. Bet, dar vis tiek, pirmiausia pacitavo Česlovą Milošą:“medžiai rašė savą Dieviškąją komediją, apie kilimą iš pragaro ir į dieviškas sferas, žymiai ankščiau, nei Dante parašė savąją“… Rašytojas leidžia mums įsivaizduoti, kaip Aeschylas grįžta į savo darbo kambarį su visa kartu atsineštų šmėklų kompanija. Tragedija buvo ten, kur jis stovėjo, jos pamatai žiojėjo atviri, bet tolimesnės statybos brėžiniai dar nebuvo baigti… Galiausiai jis sukūrė tragediją plačiaja to žodžio prasme, tokią, kaip mes ją suprantam šiandien.

Žinoma, buvo kūrusių ir iki jo, bet juos dulkėmis užklojo laikas: Aeschylas negalėjo be kitų, su kuriai jo galingi smegenys pastoviai vedė pokalbį, bendravo ir keitėsi idėjomis.. Pro jo langą, „įstiklintą“ aliejuotu popierium, praeiviai panašėjo į šešėlius – tai ir buvo jo graikai: ėmė juos iš jo dabarties ir vertė tragedijos personažais. Ir ta transformacija sudėtingumu prilygo tranzicijai iš pragaro į gyvųjų pasaulį ir atgal, ir dėl šios priežasties graikai jo dramose liko neatpažįstamai transfigūruoti… Bet kas buvo tie graikai? Kuo jie buvo tokie ypatingi?

Be abejonės, daugeliu aspektų jie buvo nepaprasti. Gyveno jie gražioj šaly, kur klimatas malonus, alyvuogės, saulė, kalba jų buvo nuostabi ir muzika irgi. Jie buvo protingi, išradingi ir nesibijojo nuotykių. Jautė grožį, mėgo filosofiją, laikėsi moralinio kodo ir demokratija jų buvo gerai išvystyta. Turėjo mitologiją, šventyklas, tikėjo pragaru ir likimu (nors tai jiems reiškė ką kitą, nei tai dabar reiškia mums)… Gal net atrodė, kad jiems nieko nebe trūksta. Bet atėjo diena, kai jie praturtėjo nauju lobiu: graikų sąžinė netikėtai atsibudo, ir subrendusi graikų nacija prisiminė savo tapimo aušroje padarytą nusikaltimą: 800 metų praėjo nuo to laiko, kai graikai uždusino miegančią Troją…

Kolektyvinė graikų atgaila gali pasirodyti mažai tikėtina, bet žinant, jog šis faktas tapo pirminiu graikų literatūros šaltiniu, padaro ją pakankamai įtikinama. Nes, jei bandyti išimti pūvantį Trojos lavoną iš graikų literatūros, iš jos neliks mažiausiai pusės jos klasikos! Graikų rašytojai prisiėmė sau tai kaip pareigą, ištraukti nusikaltimą kaip rakštį iš graikų sąžinės: nusikaltimas jų buvo parodytas iš visų pusių, ir, tai vyko be jokio kitų tautų spaudimo iš šalies… Jie atgaivino Troją, kurią kažkada jie pasižadėjo palaidoti taip  giliai, kad iš jos neliktų jokio net prisiminimo. O dabar jie ekshumavo ją patys, nuvalė nuo jos žemes, ir paliudijo jos praeitį su tokiu švelnumu, kaip kad jie būtų šnekėję ne apie ją, bet apie save. Tokiam ekzorcizmui nėra buvę precendento – aktas sukrečiantis, tuo pat metu ir išlaisvinantis, ir subrandinantis…

Pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmogaus sąžinė savanoriškai perėjo tokį sukrėtimą. Ir kad ji tokį veiksmą pasirinko, buvo signalas, jog tauta pasiruošus sukurti didžius literatūros kūrinius! … Mes negalime įsivaizduoti, kaip pasaulio literatūra atrodytų be Aeschylo (ar turėtume, pvz Šekspyrą?) Jis įkūnijo graikų pasaulio viziją, todėl jo gyvenimas ne atsitiktinai buvo persipynęs su pragaro tamsa. Jis savo ir savo amžininkų kūrybą vadino „likučiais nuo Homero stalo“. Nors realybėje, žinoma, jis, kaip ir kiti didieji tragiški poetai, sėdi šalia Homero prie vaišių stalo, o ne tenkinasi trupiniais.

Teigti galima, jog visa graikų literatūra maitinosi Homero motyvais, bet reiktų nepamiršti, jog didysis Homeras taip pat valgė prie stalo, padengto delikatesais iš pereitos graikų mitologijos puotos: kolektyvinio palikimo žmonių, gimusių civilizacijos aušroje… Apgirtę šviesa, šitie žmonės kūrė serijas esybių, tiek žemiškų, tiek dangiškų, mirtingų ir nemirtingų, skendinčių istorijoje, dramoje ir pačiose komplikuočiausiose aistrose. Ir ši mitologija pripildė pasaulį šviesos, nuo Olimpo kalno žemyn, iki jūros gelmių, nuo karališkų dvarų iki tamsių uolų, nuo požemių iki Paukščių Tako žvaigždžių… Homeras buvo pirmas, pasisavinęs mitologijos dalį – begalinius epus, kažkada egzistavusius vienas šalia kito, bet per laiką išnykusius, palikusius po savęs tik keletą pavadinimų – Nestoriada, Tebaida, Edipodia, Danaida, Agamemnoida… Jos egzistavo po visus Balkanus, kaip lyg būtų kosminė substancija, iš kurios toliau kūrėsi stebūklų sistemos ir bekraštės visatos.

Bet. Graikų literatūra pateko į mūsų kultūrinį pavelda jau tik per Romėnus. Tie romėnai, visiškai nuo jos apsvaigę, leido ir perleido graikų literatūrą iš naujo, pilnai ją išnagrinėjo, ir mes jau ją suprantam tik pagal jų komentarus: nuo čia prasidėjo graikų literatūros mutacija. Nepaisant, jog romėnai graikų meną labai gerbė, nereikia pamiršti, jog romėnai buvo blogiausios rūšies užkariautojai. Todėl jie nesuprato ir suprasti negalėjo tų gilumų, iš kurių pas graikus ėjo ženklai, pagal kuriuos šie kūrė, ir kurie jų meną nulėmė…. Kaip ir Troja gal būtų kalbėjus apie save kitaip, nei ją įamžino graikai, Romėnai didžiavosi savo užkariavimais ir niekino užkariautuosius. Jie nebuvo pasiruošę suvokti, kas graikų literatūrą įtakojo, kad būtent Balkanų tautos iš seno buvo įpratę naudotis bendromis dvasinėmis vertybėmis. Todėl kai romėnų mintys ir aiškinimai apie graikų literatūrą tapo oficialia jos traktacija ir požiūriu į ją šiandieną – o Balkanus jie niekino ir laikė atsilikusiais, nieko nevertais aukštos kultūros požiūriu, tai apie Homero ir Balkanų tautų folkloro bendrumąyra erezija net ir pagalvoti!

Romos imperijos jau seniai nėra, o jos autoritetas gyvas. Nepaisant Bairono, Šelio, Getės ir Holderino meilės Balkanams ir tikėjimo, jog tikros civilizacijos šaknys slypi tenai, Vakarų Europa išlieka persiemusi romėnišku viso ko, kas ateina iš Balkanų niekinimu…

Tai tiek kol kas I.Kadarės teksto… Žinoma, mūsų chaoso, fragmentacijos, skubos ir kreivų veidrodžių laikais reikia džiuogtis tuo, kas iš Aukštosios kultūros dar yra. Jos reikia laikytis kaip kelrodės žvaigždės. Bet nereikia nusivilti, kai kažkokiu momentu joje pasirodys daug dirbtinai sukonstruotos, surašytos kūrybos, negyvo moralizavimo, ims krist į akį kūriniai, ten patekę per vienos ar kitos ideologijos, religijos ar propagandos protekciją… Žodžiu, ims atsiskirti grūdai nuo pelų, atkris, kas negyva ir tik labai nedaugelis jausis kaip gyvi, gyvybingi, asmenybę formuojantys ir likimą koreguojantys. Kaip taisyklė, tai bus kūriniai, kurie pradžioje rodėsi visai neprieinami, neįkandami, nebe aktualūs. Tie, kurių nenorėta nei skaityti, nei įstengta suprasti – pasenę, su mūsų realybe jokio ryšio nebe turintys, verti užmaršties, į kurią jie krenta.

Kai iš tikro mes, skaitytojai, pradžioje dar buvome visai popieriniai – mūsų gyvenamo laiko suformuotas produktas. Ir mūsų realybė, tikrai, su pvz senųjų graiku klasika nesijungė niekaip. Ir tik gyvybei po truputį mumyse žiebiantis – jeigu ji žiebiasi! – gyva ima atsiliepti į gyvą. O dirbtina, sukonstruota, be gyvybės kultūros dalis atkris. Ir gailėti nereikia, ji padėjo, kiek galėjo, pavėdėjo mus tiek toli, kiek pati žinojo kelią.O toliau reikia eiti patiems, gyviems lemta gyventi – už parankės vediniems Homeru, nesibaigiančiame pokalbyje su Šekspyru… Ir tragedijų  katarsį vertinant labiau, nei tiesmukai gyventi mokinantį romaną.

(bus daugiau)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as