O kaip su kultūra? Su psichologija? I dalis

Pasaulyje stipriai per daug falšyvos meilės, kitų panašių jausmų – tokių, kuriuos reiktų jausti, bet žmones nejaučia, nei aplinkiniams, nei sau… Ir tada ką, jie blogi? – todėl apsimeta, vaizduoja atjautą, meilę, gerumą ir į tokį dirbtinų, suvaidintų dorybių tinklą esame susipainioję visi. Ir tiems suvaidintiems tarpusavio santykiams žmonės, kaip taisyklė, jaučiasi labiau įsipareigoję, nei kažkam, kas tikra, bet jų įsivaizduojamų moralinių etinių postulatų neatitinka. Iš viso, jei dar kas atskiria, kas tikra, o kas suvaidinta, nes žmonės vaidina, kaip kad jų gyvenimas nuo to priklausytų – nes sustosi, iš rolės iškrisi ir kas tada? – Tuštuma, egzistencinis siaubas…

Danų rašytojos Karen Bliksen giminė iš motinos pusės buvo tipiški vidurinės klasės buržua. Verslininkai, prekybininkai, praturtėję iš savo gudrumo ir mokėjimo suktis. Ir protestantų religijos įsitikinimo, jog“gyvenimas beprasmis, jei neužsiimi veikla“ irgi. Bet, to pasekoje tokie žmonės mato save kaip „gyvenimui skolingus“ir visą laiką stengiasi tą įsiskolinimą išmokėti. Tokie žmonės yra energingi, bet ne gyvybingi – moralės postulatai, kurių aklai laikomasi, ištraukia iš jų gyvybės syvus, išdžiovina. Ir tada jie reikalauja iš aplinkinių, kad jie irgi būtų tokie, kokiais priklauso – nuolankūs, kuklūs, taupūs, dėkingi – tokie, kokiais jie laikėsi savo dievo akyse. Tai darė juos dirbtinai dvasingais ir niekininčiais (nes bijančiais) viską, kas fiziška, jusliška… Žodžiu, tipiniai Viktorijos epochos atstovai. Gyveno dievobaimingą ir pilną tabu gyvenimą.

Iš tėvo pusės, Karen Bliksen giminė buvo aristokratai – dvaras, karininko garbė ir kilmingas kraujas… Tokie žmonės nesirūpina, kaip gyvenime pasižymeti, palikti po savęs pėdsaką, nes jiems gyvenimas yra ne „į skolą“, bet prigimtinė teisė, teritorija be dirbtinai uždėtų moralinių apribojimų. Gyvybingi, mielai besileidžiantys į pavojus ir pilni gyvenimo džiaugsmo. Tokiems žmonėms gyvenimas yra turtingas ir dosnus.

Šios dvi įtakos susidūrė ir susikove Karen Bliksen auklėjime, vaikystėje – tai konfliktas miniatiūroje, atspindintis politines ir visuomenines XIXa realijas – buržuazijos kilimo ir įsigalėjimo laikas.Taip pat ir jų moralės normų, pasaulėžiūros, vertybių skalės laimėjimo laikas… Irgi simboliškai galima matyti, K.Bliksen labai nepasisekė, kad jos tėvas nusižudė, kai jai tebuvo 10 metų, o mama neleido toliau bendrauti su tėvo gimine. O kaip tik su jais mergaitė jautesi laisviau ir jai buvo leidžiama būti savimi… Kai mama ir jos giminės pusė ją visą laiką koregavo, auklėjo, bandė perdaryti – žodžiu, mylėjo ne už tai, kokia ji buvo, bet „nepaisant to, kokia ji buvo“… Jei mylėjo iš viso. Nes tokiam dirbtinam moralės pasaulyje sunku pasakyti: mama ir dukra privalo mylėti viena kitą. O ne, tai elgtis taip, kaip kad mylėtų…

Karen Bliksen toliau gyvenime, kaip ir jos tėvas, gerai jautėsi ir tarp aukštuomenės, ir tarp paprastų žmonių („laukinių“ Afrikoje), o vidurinės klasės buržuaziją laikė įsikūnijusiu blogiu ir šaltiniu, iš kurio sklinda visa pasaulio priespauda. Aristokratai ar prastuomenė, teigė rašytoja, jie nerizikuoja niekuo, ką gyvendami galėtų prarasti, todėl tiesiog gyvena. O buržuazija ką nors prarasti bijo pastoviai, ir todėl „šėtonas visada jų tarpe, pačiose bjauriausiose savo formose“… Mama ir giminės su jų gerumu ir mielaširdiškumu ne specialiai darė jai bloga, bet tai, ką jie darė, išvirto į bloga, nes „būdami vienpusiški ir aukštų moralinių standartų“ jie individą laikė priklausomybėje (paklusnybėje), paraližuotą emociškai, atėmę teisę laisvai formuotis – prispaudę savo autoritetu ir tam buvo uždrausta priešintis… Vidurinės klasės požiūriu, jau yra blogai, jei moters šukuosena bent kiek išsidraikius. Ir nuotykius gyvenime jai paskirta pergyventi tik „širdyje, meilėje, kuri dažniausiai įsivaizduojama“.

Afrikoje, lygindama žmones iš aplinkos, kurioje ji užaugo, su vietiniais, ji labai puikiai pamatė, jog visi jie yra laimingi, kad ir kas beatsitiktų. Kol bent kas jų gyvenime vyksta, nutinka – anglų kalboje gražiai giminiuojasi „happy“ ir „happening“! – Tokios rūšies nuotykių ieškojimą, realių, o ne įsivaizduotų, ji pažinojo iš tėvo, tokios rūšies buvo ir jos mylimasis Denis Finč- Hatton, bet, net ir jų „aristokratiškas sąntykis su gyvenimu“ blėso, lyginant su vietiniu afrikiečių „tikrumu“. Ir rezultate, ji pati pagaliau irgi ėmė jaustis laisvai savimi. Ir rašyti ji nebūtų pradėjusi, jei ne problemos su fermos finansavimu, atvedę iki jos buvimo Afrikoje pabaigos, ir  grįžimo atgal į Daniją. Nes savo požiūryje ji buvo tvirta: žmogus arba gyvena, arba užsiima kūryba: „mano širdis liko Ngongo kalvose, o čia aš – tik šešėlis“.

Gyvenimas turi būti nenuspėjamas, o netikėtumas – šventė… Kai tuo tarpu buržuazija viską stato ir stengiasi išlaikyti ant užtikrintumo, apskaičiavimo, pastovumo ir nuspėjamumo pamatų: viskas suplanuota, apsaugota, apdrausta, ir vis tiek, baimė tyko iš visų pusių. O gyvenimo aristokratai, permainose ir nenuspėjamume, rizikoje yra kaip žuvys vandenyje, baimė yra priimama kaip natūrali gyvenimo dalis… Nepaisant savo ribotumo (tiksliau, kaip tik dėl jo), buržua vidurinė klasė yra tipiniai teisuoliai – įsitikinę, jog jie geresni, nei visi kiti likę. Ir tai negali likti be pasekmių – Karen Bliksen, tokio auklėjimo produktas, žinanti šitokį pasaulį iš vidaus, todėl savo nuomonėje tvirta: pasiaukojimo  ir aukštų idealų ji nevertino visiškai. Ji mato tai kaip „susirūpinimo savimi įrodymą“- bandymas užsidirbti amžiną gyvenimą yra ne kas kita, kaip realios mirties baimė.

ir nenoras prisiimti atsakomybę- ar dievas būtų tave kūręs, jei būtų žinojęs, kad tu neplanuoji gyventi, o tik visą laiką dangstysiesi dievu? Kursi didžiąją kultūrą ir auklėsi kitus, mokinsi gyventi kitus? – Kas save varžo, bijo gyventi, jaučiasi netikras savim, nes savęs nežino – jam visą laiką reikia dievo palaiminimo ir pritarimo… Kai žmogus gyvena, tai ir gyvena, savaime. O kai negyvena, tai tik ir žiūri, gal kiti „negyvena“ geriau? Ar kaip tą „negyvenimą“ gal papuošti, pagerinti, pakoreguoti, kad taptų geresnis, gražesnis, lengvesnis… O jei pavyksta, tuoj pat randasi kaltės jausmas – tada puolama nurodinėti, kaip gyventi kitiems, kad ir jiems pavyktų, visi iš karto potenciale tampa lygūs ir tik turi nesnausti, tą potencialą įgyvendinti.

Kai tai, kas tikra – yra, ir to jau užtenka. Tai ir yra gėris. O kas dirbtina, tai ir lieka dirbtina, ką bedarytum… K. Bliksen akyse, aristokratas yra tas, kuris gyvena gyvenimą pilnai (graikiškai aristo – geriausia, kratos – jėga):“tarp aristokrato ir gyvenimo nestovi niekas. Jis ima gyvenimą, koks tas ateina, ir gyvena jį pilna jėga. Tai garantuoja jo gyvybingumą – nesilaikoma ribojančių ar koreguojančių elgesį moralumų. Aristokratas neturi ką prarasti, nes amžinybė jam yra ne po mirties. Ji su juo visada kartu – graikų klasikos žinojimo pasekmė. Bebaimiškumas randasi, kai visiškai nesusiliečiama su praradimo reiškiniu. Ta savybė ir padaro žmogų negalinčiu gyventi be rizikos – bijoti būtų tolygu atkirsti save nuo dalies gyvenimo… Drąsa yra patirti viską, ką gyvenimas atneša. Aristokratas gyvena ir netaupo, tai ir yra lygu tikrumui.“

Menas turėtų būti aristokratiškas, atspindėti gyvenimo tikrumą. Nes tikras kūrėjas  yra kūrėjas ir pats, o ne tik dievo instrumentas. Ir jo kūryboj matomas pasaulio irracionalumas, kūrybos pagrindas – amžinybės dimensija… Senieji graikai – aristokratai, bet taip pat ir Afrikos „laukiniai“. O buržua miesčionis visur ir visada niekina viską, kas neapdirbta, nestilizuota, gryna, stipru, sveika ir kupina gyvybės syvų. Nyčė tą patį sakė apie „estetikos adeptus“. O mūsų laiku, kas maištauja, jie jau tik atmeta buržuazinį socialumą, bet tikrai laisvos prigimties tuo būdu automatiškai neatgauna. Atmetę dirbtinumą, jau liekame tiktai tušti. Nes tuščiaviduriai jau esame bet kuriuo atveju.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as