Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (pabaiga)

Pasaulis valdomas iš metafizinės erdvės, pasitelkus ten gyvuojančių simbolių, mitų siužetų, numerologijos, astrologijos ir t.t. įtakas. Jeigu tikrai gyventume demokratijoje, tai visa šitai nebūtų mums vadinama nesąmonėmis, atgyvenom ir prietarais. Mes būtume mokomi visu tuo naudotis kaip valdymo instrumentais, ir kiekvienas būtume daugiau ar mažiau realus valdžios atstovas: bent jau savo norus ir planus tai įgyvendintume tikrai, o gal, keliese pečius surėmę, ir šalies, tautos ar visos Žemės likimą įtakotume.

Dabar gi yra tie, kuriems Qabalah mokytis priklauso, iš kartos į kartą, ar kažkaip panašiai; yra tie, kurie knisasi joje savarankiškai, kaip ir be oficialaus leidimo ir yra visi likusieji…

Ddemokratija ir materializmas vienas kitą paremia lemiamais momentais ar svarbiausiuose taškuose: žemo išsivystymo individai, grynai savo gausa (mase) sutriuškina dar net ir bet kokį prisiminimą, jog metafizika kažkada buvo, ne tik kad buvo gerbiama, ir visus dar kažkiek ja besinaudojančius nušluoja pakelėn… O blogio geriausias apsisaugojimas yra visų mūsų tikėjimas, kad jis neegzistuoja: kabalistų nematai kasdieniniame gyvenime ir savo aplinkoje, vadinasi jų ir nėra.

Viskas, girdi, vyksta savaime: progresuoja, organizuojasi, kyla karai, revoliucijos, paskui ta pati liaudies masė juos pabaigia, nugali…

Kai jau iš metafizikos pradžiamokslio aišku būtų: aukštesnis principas niekada negali sekti iš žemesnio, tai – absoliuti matematinė tikimybė. Valdymas, vadinasi, yra įmanomas tik iš viršaus, sankcionuojamas yra irgi tik iš viršaus – žmonės negali niekam suteikti įgaliojimų valdymui, nes jie jų neturi… Su materializmu panašiai – iš jo, kaip iš žemiausio laiptelio, jau nebe gali išeiti nieko vaisingo.

Demokratija yra lygi inkompetencijai: ne specialistų visada yra dauguma ir jie viską nulemia – žalingesnę sistemą sunku sugalvoti (Rene Guenon).

C.G.Jungas tuo tarpu daugiau rūpinosi vis didėjančiu neraštingumu simboliams, ženklams, perkeltinėms prasmėms ir mitų siužetams: ir tikrai, jei pažiūrėti herbus, emblemas, vėliavų spalvas, religinius simbolius – mums jie nieko nebe sako, žiūrim kaip į naujus vartus ožys. O netgi tokie paprasti dalykai, kaip XIXa. pabaigoje liaudyje plitę religinės graviūros, skirtos pačiam paprasčiausiam, dar neapšvestam žmogui, todėl viskas jose išreikšta simboliniais atvaizdais ir tada jiems buvo aiškiau aiškaus. O mums dabar nebe aišku ten niekas – ką simbolizavo gyvūnai, spalvos, iš dangaus mosuojančios rankos, atvaizdai.

„Seniau žmonės Kristaus žmogiškumą suprato kaip kūrėjo atspindį savyje, o dabar, kai už žmogų aukštesnis organizuojantis principas sunaikintas, žmogus jokio atspindžio savyje nebe atpažįsta… Todėl savęs nebe pažįsta, nesuvokia, nesupranta. Iš viso. Ar reikia stebėtis modernaus žmogaus pasimetimu pasaulyje?

Visa laimė, kad žmogaus psichika siekia savo tikslo – atsiskleisti, suvokti save – ar žmogus to nori, ar ne, supranta tą procesą ar ne. Homo totus yra visų mūsų psichinis siekis, kad vidus ir išorė būtų sujungti harmonijoje.“ (C.G.Jungas)

Kol to nėra, kol visi svarbūs žmogui dalykai yra išorėje, pasaulyje, ir tik iš ten pas jį ateina arba atrodo nepasiekiami (nerealūs), tai savęs paties vertė tokiam žmogui yra nulis: jo viduje (sieloje) nėra oficialiai nieko, kas būtų vertinga ar kas rodytųsi vertinga, brangintina jam pačiam.

Dievo (organizuojančio principo iš aukštesnio, dvasinio lygio) archetipo reikalingumą jis argumentavo tuo, jog būtina  savo psichikoje turėti į ką lygiuotis, link ko augti, siekti panašėti – kiekvieno mūsų viduje banguoja pasąmonės jūra, stichiška ir archaiška, ir, tik tapatindamiesi su dievais, galime tikėtis sėkmingai visa tai apvaldyti… O mes tapatinamės su gyvuliais paskutinį šimtą metų, girdi, esame mąstantis gyvulys, ir tai dar, dėl mąstymo žinome, kad perdedame.

Visi krikščioniški principai mums kaip žmonijai paviršiumi nuslydo, jokios išliekamos įtakos nepadarė.

Dabar net ir nebe klausiam kodėl, nes siela tai juk neegzistuoja – greičiau gyvūnams jos turėjimą esam pasiryžę pripažinti, bet ne sau, ne žmogui. Žmogus dabar pagrinde už ekonomikos laikosi – nesiginčija tik dėl to, kad gyventi verta dėl aukso; taip pat svarbu turėti išvystytą muskulatūrą, žavėtis atletais, už juos sirgti. – Toksai pasaulis tikrai, sufi šeicho Rene Guenon akimis pasižiūrėjus, atrodo jau pasiekęs dugną ir priėjęs pabaigą.

Metafizikos bent jau pradmenų nežinodami, su juo ir nepasiginčysime…O žinodami, nesiginčysime tuo labiau.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as