Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti. (pabaiga)

Pats Č.Milošas irgi yra rašęs, kad niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvena tų žmonių gyvenimą… „Iš jų vilčių ir pralaimėjimų, iš ženklų, kuriuos paliko( tegu tai bus viena raidė, iškalta akmenyje), gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas. Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip pat žengia į nepasiekiamą tikslą“(Isos slėnis).

Apie patį poetą vienas jo tyrinėtojų yra parašęs:“Genijus – tai sąmoningai atrasta vaikystė, dabar apdovanota, kad pajėgtų išsisakyti, kūno ir pajėgiančio analizuoti proto branda, leidžiančia rikiuoti nesąmoningai surinktos medžiagos visumą“.

Iš karto klausimas, ką reiks daryti vis jaunesnėms kartoms, gaunančioms vis mažiau galimybės turėti, pergyventi vaikystę? kokią medžiagą jie turės rikiavimui ir išreiškimui? – genijų, matomai, bus vis mažiau: kaip nulinksta galvos prie išmaniųjų telefonų keleto metų amžiaus būnant, taip daugiau ir nepakyla apsidairyti po pasaulį?… Kaip esam pasodinami į mokyklos suolą vis jaunesni būdami, taip ir sėdim visą likusį gyvenimą, nebe ištiesdami nugaros, nebe ištiesdami sulenktų kelių – įsivaizduokit mintyse sėdintį žmogų profiliu, tada pasukit jį 90 laipsnių kampu, kad jis klūpotų, o ne sėdėtų – kūno laikysena liks visiškai ta pati, ant kelių klūpodamas, jis kakta lies žemę – tampa aišku, kodėl nebereikia bažnyčių, dievo ar karalių, prieš kuriuos gal ir nesilankstytume. Niekas nepasikeitė, vis tiek praleidžiam gyvenimą klūpodami, tik patys to nepastebim, nulenkę galvas prieš Apšvietą, protą, mokslą ir tuos, kurie visu šituo manipuliuoja.

Sulenktais keliais, nugaros raumenimis, prastai remiančiais stuburą, ir, svarbiausia, nulenktais kaklo slanksteliais niekada nebūsi savo gyvenimo šeimininku, kūrėju ir valdytoju.

Jei prie Č.Milošo tekstų grįžti, jis teigė, jog pagrindinė XIXa idėja apie antžmogį, herojų, asmenybę, kad ji nepasiteisino. XXa pagal jį jau teigė, jog asmenybių nebe reikia, jos pralaimėjo. Dabar bus svarbiausia masės, organizuotos vienaip ar kitaip, kad jas būtų galima lengvai suvaldyti. – Šia prasme poetas buvo XIXa tradiciją tęsiantis žmogus – asmenybė tarp žmonių jau didžia dalimi be tradicijos, šaknų… Žmogus – herojus, vis dar besistengiantis pažadinti mases, priminti, jog kiekvienas nešam gyvenimo prasmę savyje, žinodami tai sąmoningai ar ne; paprotinti, kad jos nustotų būti bukagalvėmis masėmis ir taptų… liaudimi – žmonėmis, kad ir mažais, bet su charakteriu.

XXIa gyvendami, turbūt jau galėtume pasakyti, minties grandinę pratęsdami, jog dėl žmonių jei stengiesi, tai stengtis neverta – nebūsi nei suprastas, nei įvertintas, nei tau padėkota… Kai Pontijus Pilotas leido miniai parinkti, kurį iš nuteistųjų mirti palikti gyvą, niekas nepasiūlė mokytojo, stebukladario, mesijo…Minia pasirinko savą, vieną iš jų, tokį patį vagį sukčių ir plėšiką išgelbėjimui. – tada nereikia kentėti sąžinės graužimo, kai žinai, kad tave valdo ne geresni už tave, gal čia  yra demokratijos problema ir paaiškinimas, kodėl tas jos funkcionavimas toks netikęs?

Valdžios moralinis veidas keistųsi, pakeliant moralinį liaudies lygį? – gal dabar aišku, kodėl taip ramiai jam buvo leista nukristi…

Bet tai o ką tada daryti verta, jei tau pasaulio likimas dar ne visai nei motais? – Verta būti savim, išlikti savim, gyventi savą gyvenimą, per daug nesidairant ir negudraujant…Dar A.M.Piatigorskis savo dėstytojo žodžius kartojo:“ jei elgiesi moraliai tik todėl, kad taip reikia ir esi taip mokytas, tai nesiskaito. Skaitosi tik tada, kai elgiesi moraliai, nes kitaip elgtis paprasčiausiai  negali“. Tada moralus esi.

Dimitrijus Bykovas paskaitų cikle apie rusų literatūrą: “ mes dabar kritikuojam XXa asmenybes, ar tai būtų A.Blokas, ar B.Ochudžava, S.Jeseninas ar V.Vysockis, bet tai ateina iš mūsų pačių apgailėtinumo.

Net tais laikais kalba dar ėjo apie žmones tarp kad ir mažesnio formato, bet irgi žmonių. O XXIa sukramtė mus jau iki tokio smulkumo, kad masių sudėtis lygi maždaug vabzdžių sankaupai.

Būti vis dar žmogumi XXIa bus tolygu jau būti neeiline asmenybe – teks visą laiką veikti ir gyventi, nekreipiant dėmesio į aplinkos reikalavimus, nuomonę ar lygį… Ir čia dar geriausiu atveju.

Nes, gali tekti ir aktyviai priešintis.“

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as