Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (III)

Taigi, žmogus gali būti įtikintas vienaip, ir įtikintas kitaip – tokie pasaulėžiūros keitimo procesai vykdomi palaipsniui ir per ilgesnį laiko tarpą, todėl tie, kurie pereitos kartos paliktais pasakojimais nesidomi, neturi medžiagos palyginimui ir pasmerkti aklais viščiukais, o dar ir be savo valios, likti.

„Tu nesi istorikas, tai kodėl praeitis taip domina tave, ir kodėl tada garbini jos vaiduoklius, kurie čia, Amerikoje, yra labiau nebylūs, nei kur kitur?“ – užrašė Č.Milošas matomai dažnai girdėtą klausimą. Jis prisipažįsta XIXa. nemėgstantis, bet – paradoksas! – Amerikoje jautėsi jo supamas iš visų pusių… Ir ne architektūra, pvz, dėl to buvo kalta -„Kalifornijos miestai iki šiol yra daugiau stovyklaviečių principo, tik dengti klajoklių vežimai pakeisti namais“.

Ne, poetas dėl to kaltina kalbos vartojimą. XIXa paliko didžiulį rašytinį ir retorinio kalbėjimo palikimą – žodžius tapo įprasta naudoti taip, kad jie maskuotų fundamentalų žmogaus prigimties dualumą, ypač ryškų Amerikoje – svyravimą tarp kraštutinumų, didžiulio pasisekimo arba kritimo į visišką neviltį… Kalbos patosas ir dirbtinas daugiažodiškumas tai išduoda.

Ar emigrantų legenda apie laimingą Amerikos žemę, ar į pasakas panašūs amerikiečių vesternai, viskas šlovina realybę, kuri tikrumoje buvo labai sunki, alkana, pilna pavojų, įtampos, nevilties – iliuzijos susikuriamos ir paskleidžiamos, kai realiame gyvenime nieko gero nėra, o dėl jo jau tiek iškentėta, kad reikia sau arba susigalvoti kažką tokio gražaus, kas paguostų, arba viskas, žmogus neišlaikys ir mirs.

Milošas pastebi, jog įdomi yra šio dualumo tolimesnė genezė: patetiškumas, minties pirmumas prieš alkaną realybę toliau, XXa rado sau pritaikymą moksle ir dabar šlovina jo pasiekimus ir perspektyvas, dažniau sugalvotas, nei realias. O realių žmonių, miniomis iš senojo pasaulio į Ameriką suplūdusių, pirminiai ir primityvūs poreikiai – pastogės, duonos, šilumos, uždarbio ir, atrodė, ko daugiau dar norėti? -tapo suabsoliutinti į normą, kuria turėtų dabar tiesiog būti patenkinti visi.

Amerika grąžina tai kaip savo patirties viršūnę Senajam pasauliui – laimė yra, kai nieko materialaus netrūksta – ir dabar Europoj žmonės mokomi susitaikyti irgi tiktai su tiek.

Ir vis tik, dėl katastrofiškos modernių mūsų laikų situacijos, poetas linkęs kaltinti ne protą, bet nepakankamai išvystytą protą, patį save atribojusį nuo metafizikos.

Ir dar. Mes negalime tik gyventi, mes turime matyti prasmę, o metafizikos, tas prasmes suteikiančios, jau atsisakėm: patogiai save apgaubę vienom ar kitom protinėm konstrukcijom, keičiam filosofijos, poezijos menų stilius…“Prasme mūsų akyse tampa tai, kas iš tikro prasmingumui prieštarauja, nepaliaujamas darbas, pvz.

“ Tiktai tas nepaliaujamas visų mūsų darbas – veikla – kaip vis audžiamos simbolinės gijos, jos niekur nebe išnyksta! – gyvename gigantiškame ir vis labiau susinarpaliojančiame jų labirinte, kur persipynę praeitis ir dabartis, ir nežinia, kiek vietos yra likę ateičiai“… bet kuriuo atveju, ateičiai gali tekti rimtai susikauti dėl erdvės, kuri jai lyg ir natūraliai priklausytų.

„Tas labirintas saugo ir guodžia mus kaip tik tuo, kad yra ne natūralus, ne gamtos dalis, bet žmonių rankų darbo“. Todėl jis per ankštas, mus luošinantis, mūsų sąmonę iškreipiantis ir klaidinantis… Ir todėl mes vis tiek iš jo išsiveržti nebandom.

Č.Milošas prisimena du jo vaikystės charakterį nulėmusius veiksnius: Rusijos revoliuciją su jos pasekmėmis ir pradedančią plisti amerikonizaciją ( kino filmai, Fordo automobiliai).

Dabar aišku, kad amerikonizacijos pasekmės didesnės.

Jaunimo auginimas ir auklėjimas be ideologijos ar moralės, plintantis iš Amerikos, yra kažkas naujo žmonijos istorijoje. Ten dabar jau ir patys auklėtojai ir dėstytojai nebe turi jokių fundamentalių įsitikinimų, kuriuos galėtų perduoti jaunai kartai. Pagal  Herbert Marcuse, kurį laiką Milošo kolegą Berklyje, toksai kryptingumo nebuvimas sudaro paslėptą, bet esminį parengimą gyventi kaip gyvūnams,tik užsidirbant ir išleidžiant pinigus.

Taip pat Amerika eksportuoja atgal Europai apverstą aukštyn kojomis pasaulio vaizdą – nelaimės, nusikaltimai ir kiti siaubai sistematiškai keliami į pirmą vietą ir visas dėmesys jiems. Nes, pelnas apsprendžia absoliučiai viską tokioje“atviroje’ visuomenėje, kur visas dvasinis žmonių anstatas yra absoliučiai reliatyvus. O tikras gėris ar grožis, jeigu tai ne tiražuojamos iliuzijos bet pozityvūs faktai, tai jie laikraščių tiražų nepakelia, todėl sistematiškai nutylimi.

Maždaug, jeigu vis tiek gėris amžinas ir grožis išgelbės pasaulį, tai ko dėl to pergyvenat? – pasaulis gal ir išliks, bet nesąmoningi žmonės, grožio nuo bjaurumo nebe atskiriantys, tai dar klausimas.

( bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as