Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (II)

Oskaras Milašius irgi nebūtų daėjęs iki mūsų tokiu gyvu, suprantamu žmogumi, kūrėju, politiku ir mistiku, jei jaunesnės kartos atstovai, Petras Klimas ir Česlovas Milošas nebūtų savo laiku jo gerbę, juo žavėjęsi, klausęsi jo patirties ir pranašysčių…

Nes, jei būtų tekę priklausyti tik nuo savo amžininkų, tai Oskaras Milašius būtų pamirštas dar net nebuvęs nei žinomu, nei suprastu… Politinių jo patarimų Lietuvai nebereikėjo labai greitai, jo poezijos stilius, jo pasinėrimas į tikėjimą irgi rodėsi keisti, išėję iš mados. Didele dalimi dėl to, kad jo giminaitis, Česlovas, praleido su juo Paryžiuje pakankamai laiko, kad persiimtų pasakojimais apie tą jau išeinantį laiką, šis pasaulio vaizdas, pasaulio matymas išliko ir pasiekė mus tiek kaip gyva ir ryški dėdės asmenybė, tiek tapęs Česlovo Milošo gyvenimo ir kūrybos patirties dalimi.

Genijai visada stovi ant praėjusių kartų pečių, jų pasaulis būna sudarytas iš įvairiausių sudedamųjų ir labai sudėtingas, kaip sistema. Pradėję nuo revoliucijos ir sukauptos istorijos, patirties atmetimo, genijais nėra, nebus ir būti negalės, kiek dirbtinai sudėtingais jie beapsimetinėtų.

Įprasta teigti, jog Česlovo Milošo gyvenimas atsispindi jo eseistikoje, nors, kaip be „Isos slėnio“?- knygos, kuri buvo užmanyta parašyti apie „velnius ir vilkolakius“, o „tapo pasakojimu apie berniuką, augantį paslaptingame gamtos sode, iš kurio nihilistiškas protas dar neišravėjo sakraliųjų galių ir kuriame žmogus niekada nebūna visiškai vienas, nes jį stebi dieviškos ir pragariškosios, o gal ir dar kokios kitos, senesnės už šią perskyrą Galios“(A.Franaszek“Milošas, biografija“).

„Pavergtas protas“kurį priimta laikyti demaskuojančiu komunizmą, bet demaskuojama ten bet kuri ideologija, visos jos tais pačiais įrankiais ir metodais naudojasi… Iš čia, žinoma, ir buvo problemos kaip gyventi pokario Prancūzijoje, bet, Europos Sajungos Prancūzija nebuvo labai pasikeitus. Iš socializmo išsivadavusi Lenkija irgi nebuvo automatiškai laisva nuo protus sukausčiusių ir toliau jais manipuliuojančių gniaužtų…

„Gimtoji Europa“ iš karto parodo autorių esant mažumoj, toli nuo visų populiarių krypčių, literatūrinių ar filosofinių madų, o, jei ir „Ulro žemę“ skaityti kaip jos tęsinį, tai toli ir nuo lygio, kurį dauguma žmonių lengvai skaito ir supranta… Laimė, tada dar tai, kas reta ir keista būdavo vertinama labiau, branginama labiau, nei masinė, standartizuota, kad ir į mados viršūnes jau iškelta produkcija – nuo to laiko situacija pablogėjo žymiai, pigus masiškumas laimėjo, jam jau lenkiasi tiek Ferrari, tiek Dioras…

Bet Č.Milošas tokiu būdu atnešė iki mūsų gilų romantizmo supratimą, apmąstymus apie V.Bleiką ar E.Swedenborga, kokių mes patys jau nebe turime nei kvalifikacijos, nei apsiskaitymo, nei gyvenimo patirties gilumo prieiti, suprasti savarankiškai – Apšvieta, modernizmas, nihilistinis protas būtų buvus mūsų dalia, į ją esame gimę ir neturėtume supratimo, kad buvo kitaip.

Užmiršta dažniausiai lieka plona eseistikos knygelė, parašyta autoriui jau atsikrausčius gyventi į Ameriką, dėstyti Berklio universitete „San Francisko įlankos vizijos“.

Aš neįsivaizduoju, kaip ji buvo skaitoma amžininkų ir ar skaitantys iš viso, ką nors  joje suprato… Milošas kaip stebėtojas iš šalies, analizuoja pagrindinius tuo metu Amerikos visuomenėje vykstančius procesus, jų priežastis, pradeda iš giliai ir numato toli į ateitį. Ji parašyta 1969m lenkiškai, išleista 1975m angliškai, bet skaityti ir suprasti tai ją geriausia dabar ir gal dar labiau ateityje, kad galėti sekti autoriaus mintį.

Nes tie iš mūsų, kurie dabar gal jau ir patys, plika akim, tuos procesus vykstant matome, bet mes neturime Milošo gyvenimiškos patirties, nesame stebėję pasaulio per visą XXa, kiek ir kaip jis keitėsi, iš esmės, likdamas ir vis tas pats, kad paprastai ir greitai pasidarytume teisingas išvadas.

Palyginimas- citata skoniui pajusti:“Viduramžių pasakėčiose gyvūnai kalba ir elgiasi kaip žmonės, nes jie yra žmonės, užsimaskavę gyvūnais – ir tai yra visai kas kita, nei gyvūnai, apsimetantys esantys žmogaus formos – pagrindinė modernių laikų mokslo ir meno obsesija. Gailėdamasis gyvūno savyje, atjausdamas jos skausmą, baimę, priklausomybę nuo fiziologinių poreikių, žmogus, tokiu būdu degradavęs, supranta ir simpatizuoja gamtai, jos kančioms: egzistenciją imta prilyginti koncentracijos stovyklai ir tai tapo argumentu prieš dievo egzistavimą“ ( Č.Milošas“San Francisko įlankos vizijos“vert. mano).

( bus tęsinys)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as