Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (I)

YouTubeje yra toks žymus interviu su filosofu A.M.Piatigorskiu fragmentas, kur jis dalinasi prisiminimais apie J.N.Rerichą, žymų orientalistą, dailininko N.K.Rericho sūnų, paskutinius kelis savo gyvenimo metus grįžusį gyventi ir dėstyti į TSRS – koks tai buvo šviesus ir kokios aukštos kultūros žmogus.

„Nacionalizmas, patriotizmas, tautinė kultūra – visa tai yra tik vidutinei ir žemesnioms visuomenės klasėms skirtos sąvokos, tolygios su skaldyk ir valdyk politika. Aukštoji kultūra, kaip ir aukštuomenė kaip klasė, visada buvo kosmopolitinė, visada ją kūrė ir ja naudojosi individai, asmenybės, genijai, kurie gyvenime vadovavosi estetika ir etika, sąžine ir morale, o ne priklausymu šaliai, tautai ar religijai“ – teigdamas, kad tokia kultūra išnyko mūsų laikais ir mums jos suvokimas yra prarastas, savo dėstytoją A.M.Piatigorskis įvertina kaip vieną paskutinių jos atstovų.

Paklaustas apie Rerichų, tėvo ir sūnaus santykius – kad jų pažiūros buvo skirtingos, tai plačiai žinoma – filosofas atsakė, jog tie santykiai buvo puikūs. Kad kitaip, nei su didžiausia pagarba ir dėkingumu jam nėra tekę girdėti J.N.Rerichą atsiliepiant apie savo tėvą ar motiną… Ir kad „kartų konfliktas, nesusikalbėjimas yra nesąmonė“, kad „tikrai, iš esmės  kultūringi žmonės tokioj situacijoje neatsiduria“.

A.M.Piatigorskis pasakoja, jog dar tik vos keletą kartų susidūręs su profesoriumi, suvokė, jog skirtumas tarp šio šviesuolio ir jų, jo studentų – gabaus tarybinio jaunimo – yra žymiai didesnis, negu jie, tie studentai, save įsivaizduojantys kultūringais ir inteligentiškais, skiriasi nuo visų likusių tarybinių miesčionių, biurokratų ar darbininkų su valstiečiais… Nes, šitaip lyginant, pasirodė, jog jie nesiskiria niekuo! – „O skirtis, atrodyti kultūringesniais, taip norėjosi…“

XXa. nepraėjo veltui, viršūnes jis nulaužė ir sunaikino kapitaliai.

Ką kultūroje turime dabar yra geriausiu atveju kokybiškas vidutininkiškumas ir skęstama toliau… Žvilgsniu pasikeitimus perbėgus, lengvai matosi, kaip XX amžiuje laikų, valdžios, aplinkybių, ideologijos, ar, tiesiog klanų politikos  pasikeitimai vertė žmones taikytis ir persitaikyti net ir vieno, to paties gyvenimo rėmuose, ką jau apie skirtingas patirtis turinčias kartas kalbėti.

Kad susiskaidymas susipriešinimu tampa automatiškai, jau irgi atskirai aiškinti nereikia.

O pralaimėjusieji yra irgi žinomi iš anksto – ne tie, kuriems tekę taikytis, apmąstyti tą patirtį, kurie turi medžiagos palyginimui ir yra įgiję sugebėjimą realiatyvuoti – nebe patiki niekuo automatiškai… Ir netgi ne tie, kurie sąmoningai ar nesąmoningai linksta į kur vėjas pučia, nes jie visada liks įtartini. Ne, laimi paprasčiausiai tie, kurie į situaciją tiesiog yra gimę, jiems tai yra jų natūrali aplinka ir jiems į galvą neateina, kad pasaulis tokiu yra padarytas ir galėtų būti kitoks.

Logiška, kad laikams keičiantis vis greičiau, visada laimi jaunimas – jų energiją valdančios struktūros gali paimti lengviausiai ir sunaudoti kaip reikia ar atrodo geriau.

Kokia maža tauta bebūtų – o po XXa patirties jau kalbame tik apie tautas, apie valstybes – jos atrodo pamatinės, visada buvusios vertybės, atgaline data į senovę paleistos ir žmonių sąmonę pagal save formuojančios, – kai tiktai ji skyla į sėslius ir keliaujančius, tai keliaujančius jau galima nurašyti. Nes net jei ir norėtų jie grįžti, jie ras suglaustas gretas tų, kurie liko. Kad ir kokią patirtį jie parvežtų, teisės jo pagrindu kažką keisti sėsliųjų gyvenimuose jiems lengvai niekas neduos.

O tais vienetiniais atvejais, kai sugrįžę ima į rankas vairą, tai gaunasi revoliucijos, pilietiniai karai arba lėtas, bet užtikrintas gyvenimo būdo sunaikinimas.

Kol žmonėms buvo svarbi jų religija – pagal ją buvo sprendžiama, kas tu toks, o ne pagal tavo gimtą vietą – keliauti buvo paprasčiau, grįžti nebuvo reikalo, nebūdavo ko ilgėtis… dabar nostalgija yra viena pagrindinių būsenų – vieni ilgisi, ką palikę, kiti – to, kur dar nebuvę.

Ar yra vilties, kad XXIa. atėjo su daugiau ramybės, maslumo? Ar bus klausančių pasakojimų apie tai, kaip visai neseniai visai kitoks gyvenimas buvo? – gal, atsitokėję, nustosim iš istorijos išbraukinėti, kas mums nelabai patinka, bet mokysimės iš to ir nebe kartosim? – tada būtų prasmė palikti liudijimus, užrašytus pasakojimus.

Palikti ateičiai medžiagą palyginimui.

( bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as