Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (I dalis)

Pasaulį esame įpratę matyti kaip blogio ir gėrio kovos areną. Toliau tiktai klausimas, ką laikome gėriu? – Ir tai yra fundamentali pasaulėžiūros klaida, nuo pat pradžių iškreipianti mūsų realybės matymą. Mat, esmė yra tame, jog pasaulyje kaunasi blogis su blogiu. Gėris nesikauna, iš esmės, todėl jau kada ir išnyko…

Kaip ir kada kurį nors iš blogių imame matyti gėrio pavidalu ar gėrio rolėje? – paauglystėje, jaunystėje dažniausiai. Kai turime energijos, bet neturime gyvenimo patirties, ir mūsų pasaulėžiūra mums yra vyresniųjų dėdžių duodama, o ne mūsų pačių išgyventa, patikrinta ir susikurta. Toliau, likusį gyvenimą, jei pasiseks, tą gautą pasaulėžiūrą keisim, mokydamiesi iš padarytų ir suvoktų klaidų… Ir bandysim atitaisyti, ką pridirbę, atgailauti, perspėti sekančią jauną kartą tų dėdžių taip aklai neklausyti ir dėl jų interesų savęs neatiduoti. Tik, kas mūsų klausys…

Iš senų laikų pasaulis buvo koks buvo, su tradicijomis, giminių klanais, gėriu, blogiu, dievais ir likimu. Į tokią pasaulio tvarką pašalinis neįeisi, koks nors palaidūnas ar perėjūnas neįsibraus, ir valdžios tai jau tikrai, joks idiotas negaus.  Tokį pasaulį paskelbti atgyvenusiu, blogu, reikalingu taisymo, progreso, išlaisvinimo ir pradėjimo iš naujo galėjo reikalauti tik labai blogi, svieto perėjūnai, palaidūnai, atmatos, į viršų iškilti ir ten įsitvirtinti norintys. Ir dar, reikėjo aklų viščiukų, kurių rankomis visa tai būtų galima įvykdyti. Šiandienos pasaulis jau yra modernintas ir sumodernintas, kiekvieną kartą iš naujo, vieni modernintojai stumia iš geriausių vietų kitus – nes ta rūšis veisiasi labai gausiai. Nelikę tokių, kurie būtų patenkinti tuo, kas jie yra ir kur jie yra- vandens drumstimas užvaldė ir pilnai perėmė protus, reprodukuoja pats save ir niekuo kitu nebe užsiimama.

O ramybės, papročių, tradicijų ir patvarumo nereprodukuoja niekas. Tikrasis gėris paprasčiausiai išnyko, atskiestas blogiu tiek, kad liko tik blogis. Pasaulį drebina karai, revoliucijos, perversmai – tai vis blogis su blogiu kaunasi, žemę drebina, parazitai.

Olandijoje Šimtamečio karo metu įvyko mūšis, kurį galime paimti pavyzdžiu, ir jame, kaip vandens laše atsispindės ir visa bendra situacija. XVIa. karai buvo religiniai: keletas į protestantizmą atsivertusių provincijų pasiskelbė save respublika ir tuometinei katalikiškai Imperijai su sostine Ispanijoje toliau paklusti atsisakė. Ispanija tada vadovavo katalikybės pl4trai ir gynybai, pastoviai kariavo ir ėmė vis didesnius mokesčius iš gyventojų. Olandai sugalvojo, kaip tų mokesčių išvengti, bet, iš to irgi i6ėjo karas, su Ispanijos imperija, tada tikrai pusę Europos užėmusia. Mūšyje prie Mookerheide susikovė iš dabartinės Vokietijos teritorijos ateinanti, naujai protestantu pasamdyta armija, vadovaujama Willem van Oranje brolio, ir pasaloje jų laukusi, Ispanijos armija, vadovaujama generolų Brakamonte ir Mendoza. netikėtumo faktorius suveikė, olandai gavo į kaulus, buvo išžudyti bėgdami ar paskendo pelkėse.

Iš dabarties žiūrint, Nyderlandų valstybė yra suformuota kaip tūmetinių protestantų provincijų palikuonė, todėl oficiali istorija kalba apie šį mūšį kaip apie pralaimėjimą. Pats mūšis, deja, vyko teritorijose, kurios tada į protestantizmą persivertusiems olandams nepriklausė, jos tada buvo katalikiškos ir paklusnios Ispanijai. Šito karo pasekoje, vėliau  okupuotos, įėję į Nyderlandų valstybę ne savo noru, katalikybė ten buvo likus antraeilė, slopinama. žodžiu, pavergtieji, kur bažnyčia ypač XIXa katalikybė sustiprino ir palaikė iki pat XXa vidurio – čia gyvenantiems bažnyčia kiekvieną sekmadienį įteiginėjo, kad reikia didžiuotis, nes tai buvo katalikų laimėtas mūšis, kai okupantams buvo duota pipirų… Gatvės yra pavadintos ispanų generolų vardais, ne tik žuvę karališkos šeimos giminaičiai paminimi.

Bet tuo metu, kai mūšis vyko, vietiniai gyventojai, kiek jų buvo, jame ne dalyvavo, abi pusės jiems buvo atėjūnai, plėšikai, skriaudikai ir nuo jų reikėjo gintis arba slėptis. Ir taip ir darė: pratupėjo žeminėse įsikasę (miškų tada nebuvo tose vietovėse, daugiausia viržynai), o kai viskas nurimo, išlindo, damušė sužeistuosius, susirinko visų batus, diržus, pinigines, iki nuogumo – todėl nekeista, kad žuvusių brolių Wilhelmas Tylusis taip ir nerado – nuogas žmogus nesiskiria vienas nuo kito, kareivis ir generolas tampa lygūs… Tiek, kiek galime matyti iš šiandienos, būtent šitie plė6ikai ir sužeistųjų užmušėjai buvo gerieji šioje situacijoje. Nors, kas gali pasakyti, gal jie buvo tokie patys atėjūnai ir vietinių gyventojų ten jau per tūkstantmečius nežinia kiek kartų nelikę…

Seniau dar būdavo taip, kad senesnių kovų nugalėtojų palikuonys atstovavo neutralų tašką, kai sekantys nauji gėriu prisidengę progreso nešėjai susikaudavo. Dabar šitokia sveika nuovoka jau iš žmonių sąmonės išgyvendinta. Neutralumo nebėra – nebėra supratimo, kad ne tavo čia kovos ir ne tavo reikalas, ir tau nebus geriau nei nuo vienos pusės pergalės. Pas mus irgi, kai Stalinas su Hitleriu ir Hitleris su Stalinu kovėsi, dar buvo ir trečias polis, tie, kurie už Tėvynę, už mus, vietinius, kad išmesti vienus ir neįsileist kitų. Tame, jie manė, jiems amerikonai padės…Bet jie žuvo, nukankinti, mirė lageriuose. Jų neliko. Liko tik kas už vieną pusę arba kas už kitą pusę, arba už amerikonus – ne kolaboruojančių, deja, nėra. Kas iš priešo baimės, kas iš šeimininko meilės. O iš viso, dvigubu agentu būti yra pelningiausia.

Dar paskutiniai likučiai blaivaus proto, arba nutilę, pensijoje, arba emigravo. O likę arba ginkluojasi iki dantų, arba imigrantų integracijos centrus steigia ir šitaip europines lėšas įsisavina. Pastebėkit, viskas tik gėrio, progreso ir ateities užtikrinimo vardan.

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as