Kodėl nesusikalbama? (pabaiga)

Suaugęs žmogus nuo paauglystės grupės atstovų skiriasi labiausiai turbūt sugebėjimu nesusilieti su savo emocijomis, nesusitapatinti su veiklos rezultatu, ir, augant pasitikėjimui savimi, vis labiau nykstančia nežinomybės baime.

Pasaulis labai pasikeičia, kai kiekviena sekanti žmonių grupė pasiekia kritinę masę: buvo laikai, kai pasaulį taisyklių (ir religinių) saugotojai suko; nuo kokios XIXa. pabaigos veiklieji verslininkai politikai tą sukimą perėmė (ir baigia jau visai nusukti)… Dabar tik įdomu, kada aktyvistų idealistų ir pasaulio iš kančių vaduotojų grupė taps pakankamai didelė, kad pasaulio valdymo svertus perimti. Ir kas iš to gausis, žinoma… Nes labai jau ji marga.

Nors, apie dinamiką kalbėti gal geriau dar vieną, rusų psichoterapeuto V.S.Kovaliovo, schemą pasitelkiant.

Jisai tiek žmogaus gyvenimą, tiek žmonių masę pasaulyje, grupuoja į keturis etapus : prieš socializacinį, socializacinį, po socializacinį ir išminties ar susiliejimo su visata, kurį pasiekia vienetai.

Aštuoniasdešimt procentų žmonijos pasklidę ir keliauja tarp prieš socializacinio ir socializacinio periodų visą savo gyvenimą.

Prieš socialiniame periode žmogus siekia pasaulyje įsitvirtinti, įtikinti kitus ir save, kad turi teisę būti, įrodyti savo vertę, įgyti pripažinimą, apstulbinti savo žiniomis, turtais, talentais ar dar kuo nors…patikėti savo verte pats.

Nes tuo momentu, kai pajuntamas pasitikėjimas savimi, prapuola poreikis kažką įrodinėti, garsiai rėkti, traukti į save kitų dėmesį.

Prieš socialinės grupės žmonės yra labai suinteresuoti ne tik dalyvauti partijose, judėjimuose, organizacijose, bet ir stengiasi užimti ten svarbias vietas – išgarsėti, įsitvirtinti, įeiti į istorija – žodžiu, siekiama savų tikslų pasaulio gelbėjimo pretekstu prisidengus.

Socializacijos etape esantys žmonės laiko veltui irgi neleidžia – jie eina, veikia, daro, konkuruoja, kovoja, laimi, trykšta energija, jiems para per trumpa,jie nežino saiko, neturi ramybės ir neduoda jos pajusti kitiems. Jiems dažnai nesvarbu, kokią ideologiją, partiją ar judėjimą remti, už kokį tikslą kovoti, prieš ką demonstruoti – veikla tampa jų profesija, jų gyvenimo būdu.

Ir tik po socializaciniame laikotarpyje žmonės (jei jį pavyksta pasiekti), pamato, kokiame tobulame pasaulyje iš tikro gyvename, ima rinktis kokybę vietoj kiekybės, akcentuoti buvimą, būties apmąstymą, o ne veiklumą… Tik šituo laikotarpiu iš tikro imami mylėti žmonės, siekiama bendrauti lygiateisiškumo ir pagarbos pagrindu. Jų jausmų jau nebeišeina apšaukti sentimentais, jie turi sąžinę, sugeba užjausti.

Vat į tokių žmonių rankas mielai būtų galima atiduoti pasaulį, bet kiek jų yra ir kur juos rasti, tyliai savo reikalais užsiėmusius?

Kad jie sugeba kitus žmones suprasti, tai dar nereiškia, kad ir tie kiti juos supranta ar vertina – veiklieji juos dažniau laiko kvailiais už tai, kad jie negriebia visko, kas jų kely pasitaiko ir nepasinaudoja visom galimom galimybėm, o įsitvirtinti siekiantys, jie  bet kuriuo atveju mokina ir auklėja kiekvieną sutiktą, save visais atžvilgiais pranašesniais skaitydami, lyg garsus rėkimas apie moralinius principus automatiškai ir reiškia, kad jie tavyje yra ir tu pagal juos gyveni.

Įdomu, kokią ateitį pasauliui tas pats V.S Kovaliovas prognozuoja.

Pagal jį, prieš socializacinės grupės žmonės ir toliau viską, ką tik gali paprastins, populiarins, vulgarins…galvojimo galimybė jų sąmonėje taps problematiška; socializacinės grupės žmonės skubės vis dar labiau ir dar labiau, dirbs daugiau ir greičiau; po socializacinės grupės – dar labiau gilinsis į vieną ar kitą sau pasirinktą sritį, specializuosis, koncentruosis į detales.

Bijau, kad pasaulį į gerą pakeisti galės tik suaugę, išmintingi  žmonės, kai jų grupė – kažkada – reikiamą kritinę masę pasieks.

Nes tik gyvenimo patirties prisirinkę, bendrą pasaulio vaizdą aprėpiantys, veikti sugebantys ir egoistiškų interesų nebeturintys žmonės  – tokius dar tik ant pirštų suskaičiuoti galima – yra tokią užduotį vykdyti tinkami.

Tik tokie išmintingi vienetai, Henry Miller žodžiais tariant, matys, „kaip kvaila yra taikytis prie pamišusio pasaulio… Ir lygiuosis, vietoj to, į Visatą“, kad žmonija pagaliau (vėl) pasijustų integralia jos dalimi ir imtų gyventi atitinkamai.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as