Kodėl nesusikalbama? (3)

Iš Lietuvos emigruoja, manau, pagrinde verslūs, veiklos žmones – iš šios grupės likę tie, kurie į politiką skverbiasi arba jau seni dideli rykliai, kuriems niekas nebekliudo…visi kiti tiesiog nenori pelnu dalintis, kad ir kokį mažą jį begautų… Už tai biurokratų armija pati save daugina naujomis instancijomis ir įstatymų pataisomis, ir oficialiai tam nieko neprikiši.

Idealistai tai daugiau jaunimas, dar dėl tautos paramos su manipuliatoriais politikais besikaunantis, nes senesnioji karta jau nusikankinus iki depresijos…

Jei kuriam iš idealistinio jaunimo  į politiką dar prasibrauti pavyksta, per Europą, ar kitaip tautiečius rinkėjus apeinant, tai jų aršūs planai žmonijai išgelbėti netgi ir ne visada palankiai sutinkami.

O biurokratija maitinasi tada iš abejų pusių, tiek tradicinės tautinės politikos, tiek iš moderniosios, europasąjunginės, nes ir tiems, ir tiems reikia, kad kas popierius padėliotų.

Bet prie konkretaus bendravimo tarp žmonių grįžtant.

Žiūrėkit, koks paradoksas gaunasi.

Tie idealistai, kurie ir už pasaulį atsakomybę jaučia, ir empatijos jausmą turi, ir iniciatyvą veiklai rodo visuomenės dažniausiai yra laikomi dar kaip ir iš paauglystės neišaugusiais, nesurimtėjusiais, jaunystės entuziazmo nepraradusiais – ir laukiama nesulaukiama, kada jį praras ir nurims, pagaliau.

Nes visuomenėje normalumo matavimo kartelė uždėta ties pačiu žemiausiu – darželinukų – išsivystymo lygiu.

Gyvename apsupti vaikų, kurie vaidina suaugusiųjų roles. Žmonėms yra išaiškinta, kaip suaugęs žmogus turi atrodyti, ko iš jo tikimasi, kaip jis turi elgtis, ir, užtenka atitikti išoriškai tą taisyklių rinkinį, tą rolės aprašymą ,ir esi gerbiamas visuomenės narys.

Ir turi teisę pagal save norminti kitus !

Įsivaizduokit, kas dedasi šeimoje, kur toks išorinių taisyklių besilaikytojas gyvena su tiktai tai, kas tikra, gerbiančiu idealistu ! – o tokių santykių pasitaiko kiek nori, nes pirmasis atrodo tvirtas, patikimas, suaugęs, o antrasis – gyvas, energija trykštantis, jaunas – vaikas… Atrodo.

Arba santykiai tarp manipuliatoriaus, visada laimėti siekiančio, visada ką kam pasakyti, kad pritikti, žinančio pradinuko ir visada tą, ką galvoja sakančio, visur tiesos ir teisybės ieškančio idealisto – taigi katastrofa yra tokie sąntykiai !…

O jų yra ir kiek tik nori. Nes tas, kuris nemeluoja, jam tai yra sielą laužiantis atradimas, kad kitas nedaro nieko kito, tik meluoja… kad jis iš to gyvena ir tuo didžiuojasi…

Jis nori pasikalbėti, išsiaiškinti, parodyti save, kad jį suprastų. O tas kitas nori kaip tik tiktai kuo giliau savo esmę paslėpti – atvirauti juk taip nesaugu! koks kvailys savanoriškai dalina informaciją apie save pirmam pakliuvusiam ? – ir kalbėjimas jam nereiškia nieko, neturi jokių pasekmių jo veiklai ar tolimesniam gyvenimo būdui…

Būtent, suprasti kito tipo žmogų jau yra kaip ir persilaužimas, peraugimas per lubas.

Mes, žinoma, visi esame kažkiek po įvairias grupes save paskleidę, dalys yra užsilikę vienur ar kitur, bet pagrinde vis tiek kažkurioje vienoje grupėje bazuojamės. Ir tada klausimas, kiek yra šitoje schemoje judėjimo ar judėjimo galimybės ?

Gimstame jau net ne visi toj pačioj pirminėj pradžioj – pasitaiko vaikų su ankstyva dvasine branda – senų sielų – kuriems nereikia laukti, kada vaikystė pasibaigs, kad į suaugusiųjų pasaulį pasinerti.

Taip pat tie, kurie gimsta darniose šeimose, yra mylimi, tėvų priimami tokie, kokie jie yra, skatinami, lavinami, jie irgi greitai ir lengvai randa save, įsilieja į visuomenę, tampa vertingais jos nariais.

Bet daugybė žmonių taip ir lieka pradžioje, ar dėl asmeninio vystymosi nebuvimo, ar užstrigę – primokyti, priauklėti, su į galvą prikišta pilna taisyklių, kas teisinga, kas ne, kaip gerai elgtis, kaip ne…

O gyvenime viskas yra kitaip.

Reikia sugebėti viską pamiršti ir pradėti iš naujo, nuo balto lapo, kaip kad tave būtų išmokinę plaukti sausumoj ant dvejų taburečių, o dabar tau reikia iš naujo išsimokinti, jau jūroje…

Veikliesiems darytojams reikia irgi, kažkokiu būdu įsigudrinti sustoti, pažvelgti aplink save, suvokti pridarytą žalą, skriaudas, sukeltą skausmą , ir rasti pasiryžimo bandyti bent kiek tai atitaisyti.

Kiek tokių praregėjimų žmogus gali pakelti per gyvenimą ?

Čia gi tie “įsikitinimai”, apie kuriuos filosofas Gintautas Mažeikis kalba, sąmoningos metamorfozės.

(bus tęsiama)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as