Kodėl nesusikalbama? (2)

Žmonės nenori vienas iš kito nieko, išskyrus kad kiti patvirtintų juos esant teisius.

Pasakyk kitam, kad jis teisus gražumu, būsi jo draugas, nepasakysi – su mėsa tą patvirtinimą išplėš, todėl ir gyvename tokiame pasaulyje, kokiame gyvename.

Nesugebėjimą suprasti ir susikalbėti viešoje erdvėje – politikoje, valstybes reikaluose, visuomeniniais klausimais galima gražiai paaiškinti kad ir teorija, kurią esu aptikusi Jose Stevens, amerikiečio psichoterapeuto ir šamano, knygose : jis išskirsto žmoniją į grupes, daug maž prilygstančias augančių vaikų psichikos vystymosi etapams.

Tie, kurie lopšelinukų lygio, praleidžia gyvenimus arba kalėjimuose arba be namu kur nors šiukšlynuose, nes, be kasdieninės pagalbos ir struktūrizavimo iš išorės, jie absoliučiai nesugeba funkcionuoti pasaulyje.

Darželinukų lygyje yra turbūt pusė visos žmonijos. Jie gyvena pagal autoritetų – mokytojų, gydytojų, pamokslininkų, politikų ar įžymybių pavyzdį ir prisakymus. Jei gyvenimas tų prisakymų neatitinka, tai neteisus…gyvenimas.

Gyvenimo jie nemato, nežiūri, nepažįsta ir negyvena. Už tai turi viskam atitinkamą taisyklių rinkinį (ar tradiciją), įstatymus visada taiko pagal jų raidę, geriausiai tinkami valdininkų, biurokratų, popierių perrašinėtojų ir perdėliotojų darbams…

Vidinių asmenybės struktūrų jie neturi, gyvena sėkmingai, nes rutiniškai įvažinėtose kasdienybės pasikartojimo vėžėse.

Išimk juos iš tos kasdienybės rėmelių, ir jie lengvai atkris į sužvėrėjimo lygį – iš čia sužvėrėję minios visokių karų ar revoliucijų metu…Todėl padorūs europiečiai, už savos civilizacijos ribų atsidūrę, galėjo būti žiauriais kolonistais, vergų pirkliais, vykdyti genocidą kitų tautų atžvilgiu…

Nes tik plonas civilizacijos autoriteto sluoksnis iš išorės juos žmogaus formoje dar tik ir laiko.

Sekanti, pradinės mokyklos grupė, sudaro kokią trečiąją dalį žmonijos ir užsiima vienokiu ar kitokiu verslu, veikla. Gyvenimas jiems yra varžybos ir jie padarys viską, kad kiekvieną akimirką jame būtų laimėtojais – meluos, manipuliuos, meilikaus, žadės – nesvarbu… Bet laimės.

Klystame, manydami, kad jie pinigus myli – pinigų trokšta praeitoji, darželinukų grupe; jiems pinigų niekada negana – o čia pinigai yra viena iš priemonių laimėti… O taip pat kiti žmonės, gamta, taika pasaulyje, kitų tautų teisės, žmonijos išlikimas – viskas yra manipuliacijos objektas iš kurio potencialiai galima turėti naudos.

Todėl politikai meluoja ir nerausta – taisyklėse parašyta laimėti, o ne nemeluoti…Ir todėl pagrindinė žmonijos dalis jų autoritetu neabejoja – ne todėl, kad jis tinkamas ar netinkamas išrinkti iš naujo, bet todėl, kad jie jokiu autoritetu neabejoja – be išorinio autoriteto  jiems likti per baisu.

Pradinukų grupė savęs pojūtį jau turi, todėl ir nori, kad tas aš valdytų pasaulį.

Visa kita – sąžinė, ribos, pagarba kitiems, padorumas ir t.t. jam dar turi būti pastoviai primenama iš šalies. O kas primins, jei jie patys įstatymus rašo ?…Ne tai, kad jie taisyklių nežino – jie – ne durni…Kaip vaikai, kuriems įdomu, kiek toli jie gali nueiti, tas taisykles laužydami ir jiems nieko už tai nebus.

O kadangi pakankamai gudrūs, kad įlysti į tas vietas, iš kur bausmės ir turėtų ateiti, tai nieko jiems ir nebūna, kiek toli beeitų…Žodžiu, avių banda vilkus piemenimis išsirenka, o likę 15 procentų žmonijos daužosi nevilty, nieko negalėdama pakeisti.

Apie tuos, kurie neviltį jaučia . Tai – dar viena žmonijos grupė, paaugliai – maištautojai, idealistai, susitapatinę su pasaulio sąžine ir jaučiantys jo kančią…

Sumišę, dažnai nesusigaudantys savyje ir pasaulio veikimuose, nes mato, kad pasaulis yra kitoks, nei juos mokykloj mokino ir dabar per tv pasakoja… Bet, atsakymų į klausimus ieško, kritiški sau ir kitiems, kovingi, dažnas nepaprastai emocingas…

Jie vaduoja pasaulį iš neteisybės, kovoja už prispaustųjų, žmonių ar gyvūnų, teises, nori išgydyti, pataisyti, reformuoti, ištiesinti kartą ir visiems laikams… dažnas savo požiūriu į teisybę labiausiai tikintis ir sava kelią vieninteliu tikru laikantis – daug parako iššaudoma veltui.

Tokie žmonės, jei kito nesupranta, tai bent jau visada supras, kaip kitas jaučiasi.

Ir autoritetais tik pačiais tikriausiais tiki, juos mokyti gali tik savo pavyzdžiu, visi apsimetinėjimai demaskuojami tuoj pat, dažna nuomonė formuojama kartą ir ant visai…

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as