Kas yra magas? I dalis

Dar atsimenu tuos laikus, kai ezoterika buvo labai domimasi, jos ieškoma, sunku buvo kažką gauti… Matyt, žmonėms atrodė, jog perskaitys, sužinos, ir tai jiems duos žinių ar galią kaip iš viso išgyventi pasikeitusioje realybėje, ją apvaldyti, pasidaryti sau bent jau saugią, jei ne iš kažkur stebuklingai gauti gėrį ir turtus…Arba valdyti, įtakoti kitus. Taigi, sužinojom, perskaitėm visko, ir nieko tai labai mūsų nepakeitė. Žemiškieji, kurie ne tik ezoterikos, bet ir iš viso, nieko neskaitę, sėkmingai sukčiavo, manipuliavo ir krovėsi turtus (paskui ėmė lysti ir į valdžią, nes kodėl gi ne?), o dvasingi dvasia nusivylė, tapo depresyvūs ir nebe norėjo toliau gyventi – gal ir dabar nebe nori…
Tiesa, yra tokių, kurie tapo kietais jogais, įvairių kovų būdų meistrais, hipnotizatoriais, miesto šamanais ar raganom. Žodžiu, tais, kurie kažką veikia kitose erdvėse, dimensijose, išmatavimuose, sapnuose. Mato vaizdinius, formuoja ateitį, taiso praeitį, gerina psichologinę būseną, prakeikimus nuima ar, kaip tik, prakeikia… Žodžiu, ne šios realybės gyventojai. Tik nereikia manyti, jog žinant kelius tenai kažkur, galima automatiškai sėkmingai gyventi ir šitoje, mūsiškoje ašarų pakalnėje, o dažnas taip įsitikina savimi ir tiek perkelia savą sėkmingą gyvenamą sferą projekcijos būdu į fizinę realybę, jog manosi skirtumo kaip ir nejaučiąs. O skirtumas yra… Nes magas yra tas, kuris šitą skirtumą žino, jaučia ir lengvai vaikšto tarp realybių – mūsiškosios ir kitų, kaip mažiau realių kitiems atrodančių…
Iš viso, žinios yra vertingos, kai tampa veiksmu: perskaitei, nuėjai, padarei… Sužinojai, įvaldei, naudojiesi.

A.Fursovas visiems vis rekomenduoja paskaityti Olego Markejevo „Įsiveržimo grėsmę“bent jau, jei ne visas kitas Klajoklio serijos knygas, kad galvoje išsistatytų realus pasaulio veikimo vaizdas – atkristų įvairios, realybę dangstančios ar gražinančios iliuzijos – ir suprastum būtinus esminius dalykus… Pvz, paskaičius, tampa elementariai aišku, kodėl visi, netgi smulkiausi politikieriai taip karštai trokšta tapti masonų organizacijų nariais: jei niekur nepriklausai, tai niekas ir esi. Visa erdvė jau užimta ir seniai, struktūrų, didesnių, nei žmogus, individas, ir, netgi naujai susivienijusiems, reiktų nežinau kiek ilgai ir kaip smarkiai kovoti už realią vietą politiniame, ekonominiame ar likusios žmonijos smegenų pudrinimo žaidime, kuris vyksta mūsų akyse, bet sugeba išlikti mūsų nepamatytas… Tampa juokinga idėja, jog „žmones reikia šviesti“, kad „apšviesti, žinantys žmonės kažką galės pakeisti pasaulyje“ – žinios niekada niekur nebuvo dingę. Kam reikia, tas viską žino, o jei nežinom, tai mums žinoti ir nepriklauso… Iš kur įsitikinimas, kad valstybei ar kažkam kitam priklauso mus su jumis šviesti, informuoti, gydyti, rūpintis mūsų gerove? Net jei valstybė ar kokios ten kitos organizacijos formos nebūtų žmonių priešas, tai vis tiek, kaip gali tikėtis kažko – visko – kad tau ant padėklo privalo atnešti ir paduoti?
Kai imama liaudį šviesti, tai jau žinok, kuri nors viena labai giluminė struktūra susiruošė perimti turtus, teritoriją ar įtakos zonas iš kitos –  startuoja eilinė Apokalipsė – atitinkama ideologija jau liejasi į žmonelių ausis. Nes, viskas gi daroma šešiukių rankomis… O tokie, kurie jau iš patirties pasimokę ir tai permato, tie jau yra likučiai net ne iš pereito, bet iš dar senesnių projektų, ir jų balsas nei į vieną iš mums žinomų dangaus lygių neina.
Toliau. Tampa labai aišku, jog visas progresas (taip pat ir techninis), ir greitėjimas, lėkimas visuomenės gyvenime, viskas yra dūmų uždanga, kad nepastebėtume, jog iš tikro nesikeičia niekas: visos vietos kaip buvo užimtos tų pačių, taip ir lieka, teritorijos pasidalintos, kapitalai milžiniški, ir visa tai jau įvykę taip seniai, ir, jei krypsta vienon ar kiton pusės, tai akmenų gyvenimo greičiu – žmonių gyvenimuose tai neatsispindi, jie per trumpi… Tie, kas žino mažai, situacijoje nesusivokia, tie yra naudojami ir visada dirba kam nors, dažniausiai visai to nežinodami. Tie, kas žino daug daugiau, varo savą politiką, kuri irgi, dirba, vis tiek, vienam ar kitam projektui… Projektus kuruoja tie, kurie turi rankoj planus, einančius bent jau iš vieno tūkstantmečio į kitą, nes, kaip Volandas sakė, ką tu žmogus įsivaizduoji esąs galingas, jei tu net nežinai, kas tau nutiks šiandien po pietų ar net sekančią akimirką… Galiausiai, kaip Bartini ir sakė, žaidžia progresoriai su konservatoriais, baltieji ir juodieji ir iš jų sudarytos konfiguracijos, pvz: baltieji konservatoriai stabdo juodųjų progresą ir pan. Žinoma, juoduosius konservatorius ar baltuosius progresistus jau yra sunkiau išskirti pagal jų veiklos rezultatus, tai gali būti daugiasluoksnės kompozicijos, vykstančios etapais, kurių metu gėris gali dirbti blogiui ar atvirkščiai – žmogučiai žemėje ne tik tikslų nežino, bet ir rezultato kaip po tokio atpažinti nesugeba. Tam reikia užaugti, o kaip tu užaugsi, nežinodamas kur prisidėti, ko vengti, ką daryti ir kas yra negerai?
Tik širdies balsas, tik vidinis gidas – siela, tik įgimtas gėrio ir blogio supratimas, teisybės, pusiausvyros, mato – kada gana – pajautimas gali pagelbėti.
(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as