Kaip sekasi, kai gimus į vieną laiką, o reikia gyventi kitame… (VI dalis, paskutinė)

Jeigu Rachmanų dvasinė tradicija teigia žmogų esant 16 lygių būtybę – įsivaizduokim tai, kaip daugiaaukštį namą – tai žmonija dabar gyvena, pati savyje nugrūsta į pusrūsį… O aukštesniuose jos aukštuose gyvena kas tik nori – valstybės policinio aparato agregoras, įvairiausio plauko (astralinis) blogis, kažkur aukštai dar ir dievai įsitaisę, irgi žmonių sąskaita. – Kiekvieną savyje turimą, bet mūsų nematomą, nesuvoktą bruožą, savybę, galimybę automatiškai projektuojame ant kažko kito – kaip ir perleidžiam tuo naudotis kitam… Žmonės, nuleisti iki žolės lygio, be iniciatyvos, be perspektyvos, tik klusni masė – jie mato, kad jų gyvenimą tvarko valstybė – ypač vyrams sunku, nes seniau tai buvo vyro ir šeimos tėvo, giminės vyresniojo pareiga ir atsakomybė, o dabar jie likę kaip ir tuščiomis rankomis, jiems nelikę ką daryti gyvenime… Nors, moderni valstybė ir moters pareigas didele dalimi jau pasiima sau, ir ją jau išsiuntus tik dirbti ekonomikos sukimo labui.

Yra žmonių, kurie ir šitoje situacijoje, jei labai nori, mato galimybes ir randa sau veiklos nišą. Ir vis tiek savarankiškai tvarkosi savą gyvenimą. Bet dauguma tik skundžiasi, kad valstybė užspaudė juos ir nesuteikia jiems galimybių… Kai iš tikro žmogumi sumanipuliuota taip, jog jis pats save užspaudęs. Iki tiek net, kad nepripažįsta sau teisės gyventi ( o tiktai dar egzistuoja), neleidžia sau nieko norėti, nesijaučia to vertu… Žodžiu, kai tu nebe nori gyventi aukštesniuose savo namo aukštuose, tavo sąmonė  niekada į tą lygį ir nebe pakyla.

Su blogiu irgi, kaip minėjau, dažnas instinktyviai nenori nieko bendra turėti. Kai esmė yra ne susilietime su blogiu, bet sugebėjime jį suvaldyti: jeigu tu jį suvaldai, o ne jis tavimi groja, įsivaizduok, kokie veiklos horizontai atsiveria – iš kokio aukšto aukšto tu jau matai pasaulį!… Ir su dievais tas pats. – Kodėl, įdomu, žmogus mano, kad jei jam pasisekė, viskas einasi gerai, atsirado viena ar kita galimybė, tai čia dievas taip patvarkė, laiku, vietoj, su pakankamais resursais… ir, dieve gink, ne tu pats čia sau viską taip pasitvarkei? – Kad blogis daug lengviau mūsų pačių darbu pripažįstamas, čia aišku, o kad į dievus suprojektuotą savą gėrį pasiimti atgal, savo vardu, kaip priklauso, tai čia retas kol kas sugeba.

Nes tai jau būtų ženklas, kad toks žmogus sugeba iš esmės pasitikėti savimi – „aš visada turiu pats save, ir mes kartu visada nugalėsim!“…  mokslo jau įrodyta, kad yra dvejų tipų žmonės: tie, kurie nevaldomi ir nekontroliuojami tikrai įkrenta į anarchiją, nėra motyvuoti nieko daryti, jeigu lazda už durų neparuošta ir negrąsina jį lupti – tokiems žmonėms vystymuisi reikia ir skausmo, ir nelaimių, ir ligų, jau nekalbant apie policinį valstybės aparatą; o yra žmonių, kurie blogose sąlygose ne tik nesivysto, bet jų talentai žūva, neatsiskleidę – tai žmonės, kurie kuo geresnėse sąlygose, tuo jie produktyvesni, tuo labiau jie atsiskleidžia, išauga, kuria ir po savęs palieka dvasinius turtus ir naudą likusiai žmonijai. -Pasaulis, pritaikytas vieniems, yra visiškai netinkamas kitiems, netgi reiškia jų išnykimą…

Tokioj situacijoje svarbiausia yra laiku susigaudyti, kuriai iš dvejų rūšių priklausai, ir nustoti smaugti save, geros situacijos, laisvės, pasaulio draugiškumu patikėti nedrįstant:“ nes juk taip negali būti, pasaulis yra ne taip sudarytas.“.. Ne taip, žinoma. Bet ne tau… Aišku, jog reiktų ne tik visame savame name gyventi, bet ir statyti jam dar daugiau sekančių aukštų…

O prie dievų grįžtant, nesusilaikysiu ir išversiu gabalą iš V.Pelevino knygos ( tos, kur čekistai su masonais kaunasi):

Epizodas prasideda tuo, kad niekuo dėtas dvarininkas Možaiskis, kompanijoje su laike keliaujančiais čekistais, pakliūva į paralelinę sąmonės erdvę ir susitinka akis į akį su Kūrėju.

Tas ima čekistus iš eilės klausinėti, ko jie norėtų, ko trokšta jų širdis, o tie visi, kaip susitarę, „tebūnie tavo valia, viešpatie…“ Ir tik Možaiskis netikėtai išpyškina, jog norėtų „daug pinigų, ir važiuoti į Baden Badeną su Jelizaveta Petrovna, ir daugiau negerti… Ir kad atsiminti viską, kas čia jam nutinka, ir jis pasižada niekam apie tai nesakyti, išskyrus Jelizavetą Petrovną, žinoma…“

Ir kūrėjas jam atsako „molodec, Možaiski!… Tu vienintelis iš visų puikus, tie visi kiti tai pridurkai… Tu neįsivaizduoji, kaip aš nemėgstu tokių apsimetėlių šventeivų! Jie, tie tingūs netikėliai, net ir sukurti yra tik tam, kad norėtų, norėtų ir dar kartą norėtų, o niekas iš jų nenori pildyti šitos savo kosminės paskirties. – Jie įsivaizduoja, kad aš jiems turiu kažkokį kitą ypatingą užmanymą! Kad aš kažko tai iš jų turiu norėti sau… – įsivaizduoji, koks idijotizmas?… Vietoj to, kad paprašyti manęs to, ką man išpildyti yra visai paprasta, Paskutiniame Teisme jie pastoviai reikalauja iš manęs, kad aš kažko už juos jiems užsinorėčiau! Aš! Kad užsinorėčiau vietoj jų… Tai maždaug kaip kad jūsų karvė, vietoj to, kad duotų pieną, pareikalautų sau buterbrodo su sviestu!

Ir kiekvieną kartą man reikia gilintis į jų smulkiasielį bjaurumą, kai vien jau šitoje galaktikoje, pro mane prašvilpia apie milijoną tokių veikėjų per vieną jūsišką sekundę! – Aš gi pats nieko nenoriu. Išviso… Tam Visatos Iliuzija ir egzistuoja, kad jos gyventojai visko norėtų… Na nieko, aš juos dar pašokdinsiu! Aš jiems tokių dalykų panorėsiu…

Jie galvoja, kad parodo didžiadvasišką kuklumą, o iš tikro užkrauna man savo atsakomybę kaip perkraunamą našta. Iš tikro jie prašo per daug – nepateisinamai, neužtarnautai daug… O tu, Možaiski, supratingas, tu supranti.

Juk net ir paprastam, geram žmogui maloniausia yra, kai jis gali išpildyti kažkieno norą… Ypač, jei prašo geras žmogus.“

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as