Kaip sekasi, kai gimus į vieną laiką, o reikia gyventi kitame… (III dalis)

Kaip vyksta valdymas pasaulyje? – visada per jauną kartą. Nes jie – kaip sudygę sėklos: paremsi augimui aukštyn, augs aukštyn; nulenksi prie žemės – augs pažeme… Energijos jauni žmonės turi daug, o kaip žmonės dar nesusiformavę, neišsivystę: paėmei juos visa mase ir meti, kur reikia prieš jau į asmenis išsidiferencijavusią vyresniają kartą. Vyresnės kartos gyvenimo patirties nebe panaikinsi, bet galima uždusinti, nutildyti, išstumti ją į paribį jauna energinga mase. Nes laikas, į kurį gimei ir atrodo tau natūraliai egzistuojantis, jaunimas tiki savo teisumu ir pranašumu, o kai laikai vėl keisis, jie jau irgi bus vyresni, juos lygiai taip pat per anksti į šoną stums, vėlgi, jaunesnių rankomis.

Valdantys sėdi vertikalėje ir tenai jiems konkurencijos nereikia, kėdes mieliausiai jie paliktų saviems vaikaičiams, permainų todėl irgi nereikia: tegu viskas sukasi amžinu ratu tame pačiame lygmenyje, periodiškai žmonėms  tais pačiais grėbliais nosis mušantis, užsilipus. Administratorių revoliucijos įvyksta laikas nuo laiko, nes administravimas yra pareiga, o reikia, kad ji taptų padėtimi gyvenime, prigimtine teise, iš kartos į kartą perduodama. Bet, valdovais tapus, jiems visada vėl reikia administratorių būrio, ir taip būna pasėjama sekančio perversmo sėkla.

Tik visi kiti, normalūs, nuošalyje nuo administravimo esantys žmonės, neturi ir, matomai, tam procesui įtakos taip ir neturės. Reiktų eiti ne tik į sistemą, kad ją nugalėti, bet, po to dar ir įstengti tą galios Žiedą sunaikinti, o ne susigundyti juo naudotis?… O kuo ilgiau sistemoje esi, tuo labiau ja persiimi… Tie, kurie būtų atsparūs, tie net nesugalvoja į sistemą eiti ar joje tvirtintis.

Su laiko tėkme irgi apgavystė gaunasi, jei apie tai imti galvoti. Seniau, archaiškais laikais, laiko skaičiavimas buvo cikliškas, niekas niekur kaip ir nesivystė, grįždavo iš naujo tas pats ir tas pats… Arba čia mūsų akims taip atrodo. Nes senieji žmonės suvokė labai gerai, kad du kartus į tą pačią upę neįeisi: išlipai, pabuvai krante ir eini atgal, bet jau į kitą, į kitokį vandenį. Nes tas pats jau nutekėjo ant visai… Nereikia dėl to pakeisti upės į ežerą ar į balą, kad ji būtų kitokia, kitokia ji tampa savaime, laike…

O paskui atėjo modernūs laikai, oficialiai mes gyvename progresą, viskas tik vystosi ir tobulėja, o laiko tėkmės, kaip po tokios nei pastebim, nei vertinam kaip keitimosi faktorių: dabar ją mums atstoja progresas. Pva, vakar tv buvo nespalvotas, šiandien – spalvotas, rytoj – 3xD per akinius, poryt akinių nereiks, į smegenis prietaisėlį įmontuos, kad filmukus kaip absoliučiai realią realybę matytume… Žodžiu, dabar kaip tik upę į ežerą ir keičiam.

Tačiau, laikas tuo metu vis tiek teka, ir pasikeitimą su savimi kaip nešė, taip ir neša, ir nepastebim, nei kas su juo padaryta, nei kokiu tikslu.

Neklauskit manęs kaip, bet dabar laikas kaip tik paleistas tekėti cikliškai, dabar kaip tik jis panašus į gyvatę, kuri savo uodegą įsikandus ir sukasi ratu: kiekvienas šimtmetis prasideda taip pat – karais antrame jo dešimtmetyje, paskui seka pauzė persigrupavimui, ir, apie amžiaus vidurį vėl prasideda karai visų su visais… tada būna šaltas karas, arba karas, bet kažkur periferijose, paskui griūva imperijos, nes prasideda sekantis amžius ir vėl ateina karai. Taip surašytas XIX a. taip praėjo XXa. kas istoriją dar kažkiek žinot, į tą patį scenarijų nusitaikyta ir XXI amžiuje, jei neapsižiūrėsim.

Kai iš tikrųjų reikalinga, kad laikas, kuris praėjo, tikrai būtų praėjęs, tikrai taptų praeitim – ne tik jį būti pragyvenus, bet ir suprasti, kas jame vyko, kaip, dėl ko – suvirškiti, įsisavinti jame buvusias pamokas, žinias, galiausiai, įžiūrėti  jo pasekmes.

Tada jis bus iš tikro pragyventas, galės pasibaigti ir bus galima eiti toliau.  Praeitis tikrai nueis praeitin ir galės ateiti tikra ateitis – tikrai kažkas naujo… Ir ko kaip tik ir nenorima, nes tikslas yra sukti ir sukti tą pačią mėsmalę, permalti pasaulį dar kartą ir dar kartą… ir kad tie, kurie prie rankenos, gyventų ramiai, šiltai ir netrūktų nieko nei jų vaikams, nei vaikaičiams… Geri žmonės instinktyviai jaučia blogį ir jo šalinasi, o čia reiktų visais sistemos laipteliai, gudriai apsimetus, užlipti iki pačios rankenos ir iš tos pozicijos išmontuoti ne tik ją, visą sistemą… Jau vien dėl to sistema atmeta bet kokią bent kiek išsivysčiusią asmenybę, nes, ko ji jaučia jau negalėsianti suvirškinti, tą reikia neutralizuoti ir marginalizuoti ( jei ne iš viso, demonizuoti). o su jaunimu – t.y. jų energija, kurios jie dar patys nevaldo – dirbama mielai. Ir vaisingai.

( bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as