Kaip sekasi, kai gimus į vieną laiką, o reikia gyventi kitame… (II dalis)

Šeštojo pereito amžiaus dešimtmečio žmonės, tame tarpe ir tarybiniai, nuo vėlesniais laikais gimusių ir augusių skiriasi tuo, jog jų poreikiai nesusivedė tik į materialinius. Už tai jie dabar nebe populiarūs, jų nelabai mėgstama prisiminti, vertinami jie daugiau simboliškai, nei kad iš tikro jų liniją kas tęstų ar jų patirtim naudotųsi… Nes dabar, netgi jau ir oficialiai, visų ir kiekvieno poreikiai, kaip nebūtų gaila, susiveda tik į materialinius.

V.Pelevinas savo laiku yra parašęs straipsnį – recenziją Dž.Faulzo „Kolekcionieriui“ – kur samprotauja šia tema, naudodamas Čechovo Vyšnių sodo metaforą: Vyšnių sodas sugebėjo išlikti net Stalino laikais, Vyšnių sodas žydėjo netgi Kolymoje… Bet, 9 dešimtmečio buvusioje TSRS teritorijoje vyšnios jau nežydės… Su šūkiais už laisvę buvo iškovota kaip tik nelaisvė. Nes, laisvė yra sudėtingos sistemos požymis: praėjimų labirintai, neaprėpiama galimybių įvairovė. -Taip, buvome atitverti Geležine uždanga, bet  gyvenimo šachmatų partija buvo lošiama, reikalaujanti protinių sugebėjimų… O po to Geležinę uždangą pakeitė užtvaros iš komercinių kioskelių. Ne veltui Štirlicas buvo toks populiarus herojus TSRS laikais – žmonės (patys žiūrovai) gyveno dvigubą, trigubą, keturgubą moralę, buvo diversifikuoti, daugiasluoksniai. Jie norėjo vieno, darė kitą, kalbėjo trečią… O kur dar Ezopo kalba.

Žinoma, juos buvo galima tuo kaltinti, bet, ką tada pasakyti, apie tuos, kurie atėjo paskui, ir yra paprasti, kaip žadintuvas, per lavonus į milijonus einantys su šypsena ir nesidrovėdami? – Diskusija jau tokia sena, kad išsiauginus barzdą: kas geriau, ar tarybiniai niekadėjai, kurie apsimetinėjo inteligentais, pirko knygas po blatu ir ėjo į teatrus, bilietus gavę per pažįstamus, ar dabartiniai, kuriems į galvą nebe ateina mintis stengtis neparodyti tikro savęs?… Dabar banditas ir yra banditas. Pagalvokim, pvz, kurį mieliau norėtųsi susitikti vakare siauroj gatvelėj.

V.Pelevinas neidealizuoja tarybinio laikotarpio gyvenimo: žmonės turėjo sugebėti greitai ir pagal reikalą adaptuotis – kiekviename kolektyve pamėgdžioti blogiausio jo nario elgesį, ir tai buvo jų išlikimo ir gero gyvenimo paslaptis… Minimaliai materialistiniame gyvenime daug kam iš mūsų buvo lengva būti motyvuotam domėtis ezoterika rimtai, dirbti su savimi: naujam rajone gyvenant, pro daugiaaukščio langą į monotoniškas pilkas tolumas stebeilijantis, būdavo lengva įsivaizduoti esant kitur, įsijungti į kitas realybes, keliauti po jas svajojant atviromis akimis… Tai žymiai sunkiau daryti, kai horizontas kapitaliai užtemdytas materialinių turtų ir gėrybių, tiek jau turimų, tiek dar norimų ir trokštamų… Kol žinojome esą uždaryti, kad neuždustume bent dvasiškai ieškojome, kaip atidaryti sistemą, kurioje gyvenome.

Dabar kaip ir viskas atvira, globalizmas žada laisvę po visą Žemės rutulį, bet tame ir bėda, kad ta laisvė apribota tik Žeme ir tik materialinė – dūstam ir nematom, nusibaigsim ir neapsižiūrėsim.

Kai teigiama, jog sudėtingą sistemą pakeitė paprasta ( sudėtingoj sistemoj išaugusiems, „paprasta“ jaučiasi ne tik kaip tuštuma, bet ir kaip beorė erdvė), turima omenyje, kad pasaulis tada buvo sudarytas iš vertikalės – poreikio, būtinybės, paskatos augti dvasiškai, kelti savą sąmonės lygį, ir horizontalės, kur, kiekviename vertikalės taške buvo galima išsiplėsti į plotį, išbandant variantus, scenarijus, galimybes… Ir eiti toliau, t.y. aukštyn – problemą, pvz, spręsti iš aukštesnio, sekančio lygio, negu ji yra susiformavus; suvokti prasmę to, kas vyksta, pamatyti priežastis ar pasekmes, kas iki tol gyventa, pamačius iš aukščiau.

Praaugti lubas kiekvieną kartą reikia pastangų, energijos – paliekame komforto zoną, žengiame į tai, ko dar nežinome, į naujus nuotykius. O dabar tai tapę dar sunkiau: paprasta sistema atsirado, kai vertikalė buvo išnaikinta, ir pasaulis liko begalinis, bet jau tiktai plokščias. Prie žemės priplotas ir žmonija jau tik žolės vietoje. 53 rūšių pomidorų padažai supermarkete dabar reiškia laisvę… Visuomenė depolitizuojama – galite rinkti tą klauną arba kitą, jei tai ką nors lemtų, tai jums balsuoti neleistų?… Vyksta pastovus decivilizacijos procesas – žmonės vis mažiau yra piliečiai, vis mažiau kas lieka iš jų teisių, įstatymų ir nutarimų raizginys susiveržia jiems apie kaklą vis stipriau. O iš valstybės šitą suraizgytą apie mus monopolį jau faktiškai perėmę bankai ir, toliau, skeptrą taikosi sau išsireikalauti korporacijos – jiems labai gerai gautųsi, nes mums visiems konstitucija rašyta, o jiems – ne, nors subjekto teises jie sau jau kada išsigudravę ir turi, patyliukais.

Netgi kapitalizmas jau toli gražu nėra, koks turėtų būti ar buvo. Iš tikro tai jis yra jau netgi didžiausia priešingybė dabar įsivyravusių rinkų ir jų monopolistų situacijai, nes biznio kaip po tokio nebe lieka: arba transatlantinės korporacijos, arba administratorių maloningai paduodama socialine parama gyvenantys žmonės, tokia, matomai, ateičiai sukurpta vizija. Ir geriausiai gyventi susiplanavę tie, kurie perėję į blogio pusę – korporacijų algą gaunantys arba socialines malones dalinantys, kol kas – valstybinės tarnybos – administratoriai, paskui valstybių gali ir nelikti. Tada tarnaus korporacijoms… Bet administratoriai yra amžini.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as