Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (IV dalis, pabaiga)

Žmogus – tarpinė vieta, perėjimas tarp angelo ir žvėrio, t.y. konvertuoto angelo. Viena koja amžinybėje, kita – laike. Viena koja nemirtingume, kita – žūtyje… Dabartinis žmogus nesupranta, nei kas yra racionalis, nei kas yra animalis. Prie animalis jau priartėjome… Žmogus – mūšio vieta, logos prieš zoo. Žmogus yra ne statusas, bet procesas, nes rastis visą laiką viduryje tarp abejų reiškinių yra neįmanoma.
Žmogus nėra baigtinis kažkas, jis yra procesas, kad nugalėti save. Jis -zona, kur susiduria dvi svarbiausios magnetinės jėgos, visiška šviesa ir visiška tamsa. Ir jos abi pastoviai nori sustiprinti savo pozicijas žmoguje, todėl žmogus yra procesas, dinamika, paradoksai. Žmogus – tai visada laikina. Nes, jei jis pasiduotų vienai ar kitai iš dvejų jėgų, jis tą patį akimirksnį išlėktų iš buvimo žmogumi. Bet. Įžmoginimas yra judėjimas link angelo arba link demono. O išžmoginimas prasideda, kai žmogus atsisako rizikuoti ir pasislepia nuo vieno ir nuo kito kasdienybėje. Kasdieninėse mintyse, kurios visai nėra mąstymas. Tada jis nužmogėja.

Yra žmonės, kurie tvirtina, jog nesapnuoja arba sapnų neatsimena – čia ne apie juos. Yra žmonės, ypač vaikai, kurie sapnuose skraido… O yra tokie, kurie sapnuoja, jog jie krenta. Arba net ne sapnuoja – kritimo pojūtis juose pasireiškia labai lengvai ir greitai ir jie turi stiprią aukščio baimę…
Jonas Gervė mėgo sakyti, jog „dievai, jei jie gimtų žemėje, jų galimybės būtų gėlės lygio – jie negalėtų nieko… nes neturi įdirbio būti žmogumi“…
Jei tai suvesti į vieną, galima būtų teigti: dievams atsirasti mūsų pasaulyje, turint omeny, koks jis yra ir kur randasi pasaulių virtinėje, reiškia mirti. Dievai nemirtingi, todėl jie negali numirti į tokį stovį, kaip numiršta žmonės – į tamsą, nebūtį ir išnykimą. jie tik „atsiranda“ (gimsta) į mūsų pasaulį, kuriame, kaip dvasiai, likusiai be kūno mirties atvejyje ir priklauso, yra bejėgiai… Taip pat, kaip mirusio žmogaus dvasia apsižiūri, jog nebe susišneka su likusiais gyvais, yra jų nematoma, nieko nebe gali padaryti ar pakeisti, tą patį jaučia dievai, „įkritę“ į mūsų pasaulį ir į žmogišką kūną, jame būtiną – jų „nemato“ – nesugeba įvertinti pagal tai, ko ir kiek jie verti: kaip kinetiniu tarpplanetinių kelionių prietaisu kad traiškytume riešutus, nes jis patogus rankoje ir yra maždaug akmens svorio… Jų lygis, mentalitetas, talentai, išsivystymas čia, žemėje, yra ne savo vietoje, bet jie iš įpratimo nori aktyviai gyventi, žemę ir žmones gerindami, nes savo viduje dar žino, jog gali būti visai kitaip. O išoriškai būdami žmonėmis, kūno dėka, nori mylėti, rasti partnerį, mokytis, pritaikyti žinias, kurti, reikštis… Tik jiems arba nuo pat pradžių nesiseka, arba tenka daug kentėti, arba viskas, ką jiems pasiseka padaryti, išvirsta į bloga, yra pasisavinama blogųjų, sugriūva. – Galų gale viskas pasirodo beprasmiška.
Beprasmiška šioje žemėje ir šiame pasaulyje, taip. Nes čia – kitokios prigimties vieta, vyrauja kitas, žymiai žemesnis lygis, daugybė agresyvaus blogio, prasiskverbiančio iš dar žemesnių lygių… tai kaip dieviškos dvasios čia įkrenta iš viso? – kas juos žino, gal iš smalsumo/ gal kažkur buvę, kažką veikę, darė tai ne visai pagal taisykles ir kad už tai susimokėti, teko atiduoti dalis savęs, o su tuo kas liko, jau buvo tinkama tik į šitą žemą žemės lygį ir ne aukščiau? – kuriame, betgi, yra galimybė suvokti, kas atsitikę, atsigaivinti savą lygį, susišaukti atgal atskirtus gabalus ir iškeliauti vėl aukštyn, protingesniam ir labiau patyrusiam. Tik tame ir yra žemiškos veiklos prasmė – auginti savą dvasią, ją skalbti, balinti, naikinti balastą – tai svarbu, o ne gyvenimo žemėje rezultatas ar veiklos vaisiai. Nes vaisingai ir sėkmingai žemėje galima žaisti tik pagal blogųjų taisykles, tokia žemė jau yra, bloga vieta, o tada galima ir visai pražūti – suanglėti, pajuosti, sudegti ir išnykti. Žemėje tokios dieviškos dvasios veikia jau vien tuo, kad jos yra. Ir kuo jos labiau atgauna harmoniją, tuo daugiau harmonijos, kad ir laikinai, randasi aplinkoje – saviems nuo to palengvėja, blogiesiems – pasunkėja veikti.
O jei jau imi prisiminti, suprasti, kas čia vyksta ir vistik, nori veikti, tai turi veikti savo priemonėms – priemonėm iš savo lygio – priešintis ne fizika, o energija. Pulti, ginti ar pastovėti už kažką… Nes, jei žemiškai veiklai čia veikia žemės taisyklės, tai energetinei – kosminės. Ir tai yra proga tą savą energetiką vėl kaupti, treniruoti, versti pilnai veikiančia – tarp kitko, tai ir yra kilimas aukštyn, kai tuo tarpu pasaulis šauna žemyn. Prisiimti savą vektorių yra labai sunku, bet lemiamas veiksmas. Jei taip elgtūsi vienu metu pakankamai daug atsiminusiųjų, jog jie dievai, tai kas žino, gal ir pasaulis bent jau kristi žemyn nustotų. o gal net būtų galima jį kažkiek pakylėti atgal, su savimi… Čia būtų vieta pastebėti, kodėl neatsimenama iš karto, tik gimus? Nesuvokiama, kas atsitikę, į kur įkrista ir dėl ko – jei tą atmintį atsinešti su savimi nuo pat gimimo, tai joks dvasinis darbas taip ir liktų nepadarytas, būtų tik svajojama apie grįžimą ir laukiama mirties, kaip išsilaisvinimo ir galimybės grįžti… Nes čia jau tokiame š… sėdim ir sėdėti yra labai sunku.

Ir dar problema, jog į žemę patekę dievai instinktyviai nori gelbėti, išsivesti su savimi visus – negali žiūrėti į vergovę, neteisybę, karus ar naikinimus. Bet kaip tu žmones išgelbėsi iš šalies, kitus? – jau kiek kartų bandyta! – Laisvės negali duoti dovanų, padaryti išliekančio stebuklo: pvz, kol J.Gervė „laikė“ pataisymus ir atitaisymus savo pasekėjuose, tai tie laikėsi, o kai nebe laikė, viskas vėl grįžo atgal į senas struktūras… N.Levašovas kiek žmonėm smegenis perdarinėjo, performatavo, kad ten naujos savybės atsirastų – o žmonių supratimo lygis nuo to neišaugdavo. Taip kaip vaikiškais pistoletais ginkluoti vaikai žaidžia karą, taip toks, kosminę sąmonę netikėtai gavęs žmogus, irgi, pirmiausia griebia „šviesos kardą“ ir puola kautis kosmose, visus juokindamas. Kol galiausiai jo nesusivokimu pasinaudoja blogieji ir pasijungia sau jo galimybes – nes kosmose nuo blogųjų irgi nesaugu, pasirodo, visur savų užtenka. Todėl žinias reikia kaupti iš lėto ir pačiam, kad jos taptų tavo vidumi, o ne būtų svetimu priedėliu, kurį gali pamiršti ar nemoki naudoti.

Kas yra kosmosas, kur yra kosmosas? – Iš kiekvieno lygio išeinama į savą kosmosą. Jis yra ne viršuje, ne apačioje, jis yra šalimais. Visada šalimais. Jei atidaryti realybės duris sienoje, išeisi į erdvę – neerdvę, kur akimirksniu galima rastis dievai žino kur, neegzistuoja atstumai, greičiai, pilna pasaulių ir nuotykių… penki žmogaus pojūčiai yra skirti tik žemiškai realybei pažinti,  jais neišeisi į kosmosą, tam jau reikia jų turėti išvystytų daugiau ir kitų. Techninė civilizacijos kryptis pagamino mikroskopą ir teleskopą, bet jie tik pratęsia fizinį matymą ir ten, tiesą sakant, mato špygą. Kitą, užribinę fizinei, realybę matyti reikia kitų akių. Jos ateina su kitu suvokimo lygiu, kitu dvasios mąsteliu.
O į aukštį (ir žemyn) tai įsivaizduokim begalinį daugiaukštį pasaulių sluoksninį pyragą, kur žmonės, geresnėse ar blogesnėse sąlygose laikosi kažkur viduryje esančiose sluoksniuose ar aukštuose, geresnėse ar blogesnėse sąlygose. Tai link apačios einant, link žemūjų sluoksnių, ten nuo kažkurio momento gyventojai jau yra „kažkas kita“ – grynas blogis, kuris prasiskverbia aukštyn, jei ką, prikibęs prie nesąmoningų žmonių ir gyvena už juos, perėmęs jų valdymą. O kažkur pakankamai aukštai laikosi tie, kurie irgi jau kaip žmonės neatpažįstami, o yra mūsų vadinami dievais. Ir jie čia irgi įsmunka, įkrenta ir gyvena žmogiškuose kūnuose… Kaip sakyta, mintis yra dieviška, bet mūsų pasaulyje ji statiška, o drakonas yra grynas veiksmas, judesys, gyvybė ir ateina iš apačios, blogųjų sluoksnių (nes ten jo neriša niekas su dieviška mintim ir jis yra chaosu). Kol žemėje buvo mažiau blogio,ja vaikščiojo daugiau dievų…
O dar galima keliauti gilyn į save, ten kitas kosmosas, kurio įvairovei irgi nėra galo – ta prasme kiekvienas esame pasaulis, kitoks nei kiti ir nuosavas… O dar keliaujame ir laiko juosta, kurioje turėtume galėti grįžti ar užbėgti į priekį, ji būtume pakankamai sąmoningi.

Ir kai būsim, tai galėsim…

 

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as