Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (III dalis)

Kas tai yra mątymas, mintis?- klausia A.Duginas. Ir atsako.
Iš vienos pusės, pagal Aristotelį, mes priklausome prie mąstančių gyvūnų. Esame gyvos būtybės – judame, fiziškai augame – ir turime savo valdžioje logosą, esame mąstantys, protaujantys. Kadangi skaitomės žmonėmis, tai skaitomės sugebančiais protauti – logoso valdymas Aristotelio apibrėžime žmonėms privalomas, tai esame tiek žmonės, kiek protaujame… Kuo mažiau galvojame, protaujame, tuo mūsų žmogiškumas mažėja. O jei mastymą visai nuimti, tai tik gyviais ir liksim – zoo, animalis.- Gal tai nėra blogai? Jei nemastysim, tai būsime maksimaliai gyvi? Gyvybė, gyvenimas mumyse bus pats pilniausias? Kuo mažiau mastai, tuo gyvesnis: nemastantis žmogus, kaip taisyklė, yra linksmas, veiklus, mielai valgo, gyvena. Jei įsivaizduoti idealų kvailumą, tai bus grynas, idealus gyvenimas, gyvybė. Nes bukas žmogus, kuriame ne tik mintis, bet ir gyvybė silpnos, jau yra ligonis, tai jau yra visai iš kitos operos. Bet, jei imti chrestomatinį idijotą, kuriame logosas lygus nuliui, tai jis bus absoliutus zoo ir grynas gyvenimo džiaugsmas.

Kaip tik šituo naudojasi postmodernizmas. Jie atvirai kalba apie postlogosinį žmogų, pilną gyvybingumo: Deliozas kalba apie postmoderno žmogų su nuo mastymo išlaisvinta sąmone ir kupiną gyvenimo stichijos. Atkreipkit dėmesį, taip pat jis bus absoliučiu gyvūnu. Žvėriu. Ir pabrėžiama, jog absoliučiu. Nes gyvūnai, žvėrys, kuriuos pažįstame gamtoje, susiduriame pasaulyje, visada yra apibrėžti savo logoso – lapės, katės, zuikio… Gyvūnai savo logosų nevaldo, todėl jie ir gyvūnai, o ne žmonės, bet už tai jų logosai valdo juos ir jų gyvenimą. O žmogus, savo logoso įtakos nusikratęs, taps tokiu žvėrim, kokio gamtoje nėra ir nežinoma – neribojamas ir nevaldomas jokio logoso! Postmoderno žmogus atsisako valdyti savą logosą ir jokiam kitam jis irgi nėra pavaldus. Nelieka jokio sąntykio su jokiu logosu, nei aktyvaus, nei pasyvaus. Toks žmogus niekada nebus vilku, vovere, bite, jis taps kažkuo kitu – visažvėrimi, pirminiu, kokio gamtoje nėra. Antgamtiniu, nešančiu savyje visą gyvybę, jokiam logosui nepasiekiamą. Žvėris 666 ir yra postmoderno žmogus, nereikia nei kokių chimerų, kiborgų. Žvėris grynoj formoj – apokalipsės žvėris, galintis gimti tik iš žmogaus, atsisakiusio mąstymo.

Kas sako, jog žmogus yra socialinis gyvūnas, tai nežino, apie ką kalba. Jei iš žmogaus išimti galvojimą, tai gausime ne kokį nors gyvūną – barsuką, skruzdę ar kiškį. Gausime pantherioną – gyvūną drakoną, išlaisvintą, atgijusį ir pasiruošusį vienam paskutiniam šuoliui į mirtį. Iš čia žvėries rolė eskatologinėse religijose ir postmodernizmo projekto velniškumas: išlaisvinti žmogaus impulsai jau nėra jo impulsai. Tai – pandrakonas, aklas, nesuformuotas gyvenimas, neturintis ir neturimas logoso. Minčiai jis nepasiekiamas. Mintis, iš mūsų pasitraukdama, palieka mus demonais, drakonais, apokalipsės žvėrimis, zmijais. Minčiai mumyse silpstant, šios išlaisvinamos gyvenimo energijos mumyse stiprėja. Vitalizmas, F.Nyčė, A.Bergsonas – kvietimas gyventi yra labai patrauklu, bet reiktų nepamiršti, ką tai su savimi atneš – už paskutinės ribos slypi velnias, gyvesnis už visus gyvuosius.
Logosas yra sulaikantis vidinį demonizmą faktorius žmoguje. Ir to logoso jėga yra didžiulė ir galinga, nes turi tokia būti, kad sėkmingai sulaikyti panontologinį, pankosminį drakoną. Idealu būtų, jog šis drakonas būtų ištreniruotas, klausytų, tarnautų… Bet apie tai niekur nebėra nei šnekos. Gyvenant pasaulyje, velnias ateina per pasaulį, nedidelėm porcijom, atskirais atvejais, yra kaip ir išretėjęs, pasklidęs. O vienuolis atranda, jog velnias nedingo su atsisakytu pasauliu, jis tik nusimetė visas pasaulietiškas kaukes. Ir tada vienuoliui velnias jau pasirodo kaip po toks, prasideda jų dvikova. Ir vienuolis kažkokiu momentu supranta, jog kaip žmogus jis velnio nugalėti negali. Žmogus negali. Nes, velnias yra angelas. Vienuolis jungiasi su dievu prieš angelą. Jungiasi mintimi. Mintis nėra žmogiškas elementas, ji yra dieviška. Gal todėl galvojimas vis sunkiau dabartiniame pasaulyje mums ir duodasi – tai ne žmogaus, bet dievų savybė, o dangus mums jau nutolo nepasiekiamai. Už tai velniai šoka aplinkui netrukdomi.
Dieviška mintis – šviesos spindulys, sulaiko mumyse gyvybės drakono absoliutizmą, dieviškas įrankis. Žmogus turi jaustis, suvokti save dievu, kitaip pralaimės. Nes žmogus yra antrinis produktas, dieviškos minties pirštinė, užsidėta, kad kautis su gyvenimu. Žmogus yra tapęs tos kovos vieta. Jis nei pilnai neturi minties, nei pilnai neturi gyvenimo. Dievai – mintis, šviesa – yra gyvenimo antitezė. T.y.dievui gyvenimas yra mirtis. O gyvybei mirtis yra dieviškumas. Susijungus su mintimi, mąstymu, įeinama kaip į šventyklą žemėje – vietą, kur gyvybės taisyklės neveikia (nors esame ne mirę). Pasijusti angelu užtenka pamirti į gryną minties stichiją (ir nebesinorės grįžti, dėl to pavojinga). Nes gyvybė randasi, žemėje gimstame, kai minties nejudrumas iškeičia save į laiką, norus, aistras, permainas – ir mintis tampa judri žemišku būdu kūno pirštinėje. Niekur kitur tokio judrumo nėra ir jo nereikia: nėra atstumų, nėra prieš ir po, nėra norų ir jų išsipildymo, viskas egzistuoja kartu ir vienu metu. O jei jau užsiėmei laiku, tai jau viskas, nebe mintis, bet jau išvirto drakonu, gyvybe žemėje.

Žmogus yra kvietimas išspręsti lygtį, problemą, būvį ir tai ir yra mūsų gyvenimas. Ir jos nesprendžiant, atsisakant ja užsiimti, mūsų būtis yra sužlugdoma. Negrįžai prie savo žmogiškumo, ir nežinia, ar dar vieną gyvenimą, dar vieną galimybę gausi. Gyvenimas yra trumpas, jei pažiūrėti iš to taško, kad reikia realizuotis kaip žmogui. Abi jėgas savyje sulaikyti – ne žmogaus jėgoms. Bet reikia pasirinkti, su kuo tu. paprasto žmogaus kasdieninis galvojimas yra ne kas kita, kaip kompromisas. T.y. tam tikras gyvenimo ir minties sujungimas, paraližuojantis tiek vieną, tiek kitą. kasdieniniame galvojime yra per daug gyvenimo, rūpesčių apie gyvenimą, buities, visuomenės, socialinio gyvenimo. Todėl mūsų kasdieninio gyvenimo laukas blokuoja mintį ir mąstymą, juos išsklaido. Buitis užmuša mąstymo šviesą. Žmogus tampa zooparku – drąsus kaip liūtas, akylas kaip erelis, vikrus kaip kiškis. Iš viso to save kažkaip ir konstruojam, zoo blokuoja logos.

Gyvenimas neleidžia susikoncentruoti į mąstymą, o mąstymas, tapęs galvojimu, sveiku protu, užmuša gyvenimą. Vietoj stichijų, vienos ar kitos apvaldymo, žmogus eina su jomis į kompromisą. Kompromisas – miesčionio būtis. Ir neteisinga yra jį priimti kaip normalumo rodiklį, paverčiant tada kitus jau angelais ar demonais. Nes iš tikro tai miečionis, paprastas ir normalus, yra žmogus tik pačiu pačiu minimumu. Jis bijo gyvenimo ir yra per kvailas mąstymui. Ir tai nėra kokia nors pirminė tapimo žmogumi stadija ar medžiaga, iš kurios žmogus dar išsivystys. Ne, tai esame mes, tiek kiek žmogumi būti atsisakome – išsižmoginam, nesugebėdami savęs priimti kaip mūšio lauko, einame į kompromisą.
Miesčionio galvojimas – sveikas protas – yra mąstymo simuliakras, aklavietė. Nemąstymas. Ir todėl pats miesčionis yra ne žmogus, o nesusipratimas. Jis visą laiką stengiasi pasislėpti nuo rizikos kasdienybėje. Bet šita priedanga yra labai trapi, nes žmogus mirtingas ir teks atsiskaityti, ar ir kiek jam pavyko tapti žmogumi? Ar jis tik pergyveno visą laiką savęs paties periferijoje? Būti žmogumi ir yra rizika. Kas vengia rizikuoti, vengia būti pačiu savimi. Taip, verslas, veikla yra rizika, bet ir tapti filosofu ir skirtis nuo miečionių masės savo mąstymu irgi yra rizika ir reikalauja drąsos… Kas gyvenime ne atsibunda, po mirties atsibusti jau yra per vėlu. Kasdienybėje žmogus nėra žmogus, tai tik jo simuliakras. Su kasdienybe reikia kautis, nes gyventi kasdienybėje ir mąstyti yra du nesuderinami dalykai.

(Bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as