Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (II dalis)

Inteligentai reiškia mąstantys. Carinėje Rusijoje tai buvo raznočinsai – ėmę mąstyti įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – iš baudžiauninkų (dvarininkų nesantuokiniai vaikai, pvz), iš tarnautojų, raštininkų, amatininkų, taip pat iš imperijos pakrasčių – žydų tautybės, pvz. XIXa. vidurio reformų pasekoje prileisti prie mokslų, studijų, žinių… Taip kalba A. Duginas, bet likusiame pasaulyje irgi buvo ne kitaip.

Ir ta grupė ryškiai skyrėsi nuo kilmingųjų, dvarininkų: tai ne tik nesusišaukiančios tarpusavyje, tai – priešingos viena kitai grupės. Galima sakyti, jog vos ne pusė Rusijos buvo nesąntuokiniai dvarininkų vaikai su didžiulės vidinės priešpriešos problema: ambicijos ir pažeminimas, galimybės ir nepripažinimas – neturėti socialinio statuso klasinėje visuomenėje yra tragedija. Klasinę visuomenę griaunantys socialiniai liftai – galimybė pereiti iš vieno sluoksnio į kitą – sukuria baisius žmones. Pvz, kaimiečiai sostinėje, jie visada sieks vietos, kuriai yra netinkami, matys visus kitus kaip grėsmę ir sieks juos eliminuoti… O tada tai buvo tikra bomba caro valdžiai; jos pačios išperėti, Dostojevskio tiksliai aprašyti biesai, kurie, paradoksalu, bet XIXa ir XXa. sąndūroje buvo geriausia, ką ta visuomenė turėjo.

Su tarybine inteligencija situacija buvo ta pati. Tai irgi buvo darbininkai, valstiečiai, kareiviai, gavę priėjimą prie mokslo ir žinių – ir vėl pirma karta nuo žagrės, kaip sakoma. Ir, jei XIXa. inteligencija dvarininkus šiek tiek pastūmė į šalį, tai XXa. ji juos pakeitė (nes tie buvo išnaikinami). Ir nepasitikėjimas inteligencija buvo (pvz.iš partijos ir vyriausybės pusės), nes nežinota, kaip tos žinios juos paveiks, kaip jie į žinias sureaguos… Žinoma tendencija, jog tokia jauna, pirmos kartos inteligencija, pradeda kaip kraštutiniai kairieji ir baigia gyvenimą kraštutiniais dešiniaisiais. Ir akcentas kaip tik į kraštutinumus ir jų pasekmes…
Jau dabar mums įprasta manyti ir mes visiškai su tuo sutinkas, jog dėl ko žinios duodamos? – Kad vystyti, statyti valstybę, mokslą, kultūrą, prisidėti prie visuomenės sužydėjimo… O iš tikro tai yra materialistinis, naudotojiškas, juodnugarių požiūris į žinias ir studijas. Nes iš seno, žinios yra pačios dėl savęs ir studijavo tie, kurie nebuvo aplinkybių verčiami su jomis toliau kažką daryti – tai buvo normali prabanga. Klasinėje visuomenėje kiekvienas žino savo vietą ir gyvena pagal išteklius, nes kitos galimybės nėra, nėra pasirinkimo – tokioje visuomenėje didelio biznio nepadarysi – turtingi perka mažai, nes ir taip visko turi, o neturtingi pirkti neturi už ką, yra nagingi, pasidaro viską sau patys. Todėl tokią visuomenę reikia griauti, reikia kad visi jos nariai būtų nuvažiavę žemyn ar pakilę aukštyn, neturintys supratimo apie savo vietą ar galimybes ir kad jų nenusipirksi. Tada biznis suklestės…

XXa. atnešė madą priekaištauti, kodėl kažkas, žinias įgijęs, jų nenaudoja viešam gėriui kurti ar vystyti… Arba, kaip drįsta jiems duotas žinias naudoti prieš valstybę, kuri jiems galimybę studijuoti suteikė… O Kalba turėtų eiti apie išsimokslinimo naudojimą praktikoje, kai tos žinios yra teorija ir visai tam naudojimui neskirtos. XIXa. narodnikai tapo kovotojais už liaudies laisvę (kai ar liaudis jų to prašė?) ir teroristais (nes norėjo sunaikinti blogį) – būdami pažangiausia, gabiausia, šviesiausia, drąsiausia, protingiausia visuomenės dalimi, jie nematė jokio pritaikymo sau egzistuojančiose visuomenės stuktūrose, todėl jas griovė ir svajojo pastatyti naujas. Ir kas iš to išėjo?
Niekas juk jiems tokio tikslo nestatė, kad, girdi, gaunate išsimokslinimą, jog sukurti geresnį pasaulį. Čia jiems patiems taip savaime aišku atrodė – kaltės ir nesąmoningos baimės jausmas: man pasisekė, o milijonams – ne; įsivaizduok, o jei būtų nepasisekę ir man? – reikia išnaikinti tokią dichotomiją, pasisekę turi būti visiems (nori jie to, ar ne)… Baimė, kylanti iš netiktumo, yra būdinga visiems, atsidūrusiems ne savo vietoje., be tradicijos tam, be šaknų – reikia išpirkti savo išskirtinumą, užsitarnauti, atmokėti… Ta prasme su žiniomis susidurti pavojinga, nuo pradžių jos užvaldo žmogų, o ne žmogus valdo jas. Iš čia neapgalvoti, neišmintingi veiksmai, naujo tikėjimo skelbimo entuziazmas. Nes revoliucijų liaudis nedaro. Jas daro idėjomis persiėmę, trokštantys jas įgyvendinti. Ir vėlgi, apie naujo pasaulio utopijas galima diskutuoti, propaguoti ir svajoti metų metais. Jos įgyvendinamos, kai naudą jose pamato ir ekonomikos bei finansų atstovai – panaudoja idėjinius kaip vairą ir pasidaro sau reikiamas reformas, užsiima reikiamas kėdes. Pasaulyje, kuriame gyvename, idėjų nešiotojai negali nieko ir naudingi tik tiek, kiek jais pasinaudoja idėjų neturintys, bet turintys pinigų.
Gyvenimas, pasaulis, jame vykstantys procesai, viskas yra sudėtinga: daugybės jėgų kovos, sąveika, įtakos. Kai tai bandoma supaprastinti – kad galima būtų paaiškinti, ar, tiesiog, jog taip yra lengviau gyventi, tai iš to išeina labai apgaulingas paprastumas… – Heidegeris sakė, jog nieko nėra sudėtingesnio, kaip tai, kas rodosi paprasta. Kas iš paviršiaus atrodo primityvu ar kvaila, iš tikro yra sudėtinga, ištobulinta sistema- t.y. paprastą žmogų padarė paprastu kažkas, kas buvo labai protingas ir žinojo, ką daro. Jei analizuoti kvailumo struktūras, pasirodys, jog tai nėra tik sumenkintas protingumas. Nieko panašaus, tai alternatyvi sąmonės organizacija, kuri veikia pagal savo specifinį algoritmą… paprastumas, kvailumas pasirodo esą sudėtingi reiškiniai, ir, kai paprastas žmogus mano, jog jis sako kažką savaime suprantamo ir banalaus, dažniausiai tai yra labai sudėtinga ir neteisinga konstrukcija.
Intoksikacija žiniomis: prileisti, pripuolę, negali atsidžiaugti, negali pasisotinti… Nori viską pakeisti, nežino savo ribų, realių proprcijų, galimybių. Nėra saiko jausmo. O juk kultūra susiklostė, išsivystė per amžius, per kartas… Ir tada akivaizdu, jog per greitai pereita iš socialinės grupės, neturėjusios žinių, į socialinę grupę, žinias turinčią: galimybė mokyti, mastyti, valdyti – kaip jomis naudotis protingai ir saikingai? Brandos dar nėra, bloškiamasi nuo vieno kraštutinumo į kitą… Tokį inteligentijos charakterį galima įvardinti kaip titanišką. Titanus graikų mitologijoje charakterizuoja tai, jog jie nejaučia saiko, nežino ribų, nematuoja savo jėgų – superherojai… Nėra ramios, metodiškos, senos žinių formavimo tradicijos – ji pastoviai buvus nutraukiama. Specialiai? Nes tokiu būdu pastoviai egzistuoja tik šviežiai iškepti inteligentai, o suoprotis pas tokį žmogų ne savas, bet pasiskolintas, susirankiotas, kitų į jo galvą įdėtas. Teisinamasi, jog pasaulį skubiai būtina keisti, pertvarkyti tuoj pat, o nėra kam, reikia kuo greičiau pagaminti naujus kadrus… Nes tie, kurie jau yra, vyresni, protingesni, patyrę, tų jau nebe sudurninsi, grynu entuziazmu uždegęs prieš pabūklų vamždžius nebe išvarysi. Jie jau neklausys ir neis, ir nedarys, ką liepti… reikia arba jauniklių, arba negalvojančių, bet gobšų pinigams.
O žinių ir studijų tradicijoje per ilgesnį laiką susigulėję tau pasakys, jog yra pragaras, ir yra rojus. Jei tu randiesi pragare, tai norėti jį griebti ir performuoti į rojų yra klaidinga. Antro rojaus nereikia. Pragaras yra savo vietoj ir atitinka savo prigimtį. Ir visos reformos čia išvirs tik į bloga ir dar blogesnį, tai iš anksto žinoma. Reikia vietoj to užsiimti savo sąmonės kultivavimu.

(bus daugiau)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as