Dzen arba motociklo priežiūros menas (pabaiga)

Pirmą kartą ėmiau į rankas šią knygą, suviliota jos legendos: kas tai buvo per knyga, tokia populiari, kad jaunimas ją skaitė ar ne 27 kalbom jau tada, kai aš dar tik į mokyklą pradėjau eiti…

Sekantį kartą prie knygos jau grįžau, ieškodama atsakymų į gyvenimo klausimus, žinodama, jog įvairiapusiame ir daugiasluoksniame jos turinyje aš būtinai rasiu paaiškinta, ką man knieti žinoti… Ir šitam periodui praėjus, skaitau dar vis tiek, iš gryno malonumo, kurį sugeba sukelti tik labai geros kokybės tekstas.
Hipių judėjimą galima sumenkinti ir apšmeižti, sakant, jog jiems rūpėjo tik kanapių rūkymas, muzika ir seksas… Kad jų pastangos neatnešė pasauliui nei taikos, nei meilės, nei komunos dvasios įsigalėjimo. Bet, jei tai buvo žmonės, kurie daugumoje skaitė ir mėgo tokias knygas, kaip šita, tai belieka kepurę iš pagarbos nusiimti, koks vyraujantis intelekto lygis turėjo būti tuo laiku universitetuose ir bendrai, jaunimo tarpe!

Jis turėjo smukti žemyn su kiekviena sekančia generacija, kol dabar pasiekėm lygį, kokį turim.

Knygos išlieka. Nelieka tik skaitančių. Ką jau kalbėti apie perskaityta suprantančius ir mėginančius pagal tai gyventi… Jei 1974m. R.Pirsig signalizavo gyvenime kokybės praradimą visais frontais, tai 1991m. kai išleido tęsinį „Lila“, jį jau domino moralės klausimas.

Laikai jau matomai yra tiek kitokie, jog jis taip ir liko tik šių dvejų knygų autorius, nors yra gyvas, ir, tikėkimės, sveikas iki šiol.

Antrajame romane jis vėl pasirinko kelionės formą, tik šį kartą buriniu laivu vietoj motociklo, ir ne su sūnum ir draugais, bet su atsitiktine pakeleive, kuriai irgi ne viskas gerai galvoje… Žinoma, be kita ko, yra kalbama ir apie tai, jog nenormalumas nebūtinai yra liga. Jog tai gali būti ir prisitaikymo prie situacijos, prie aplinkos, kitų žmonių, prie pasaulio forma – tai gali netgi būti žingsnis link pasveikimo, jei pasveikimą skaityti neišsiskyrimu iš bendro fono visuomenėje. – Ar sveika yra pati visuomenė, ar, kaip tik išprotėjus, tai čia jau kitas klausimas.

Nes kaip tada gali būti, jog tikrai kūrybingi, talentingi, jautrūs žmonės dažnai intuityviai jaučia, jog jeigu neišsiverš iš to kalėjimo, kurį visuomenė jiems sukūrus ir aplink juos subūrus, tai tiesiog numirs. Jei ne kaip žmonės, tai kaip asmenybės… Išprotėjimas, matomai, tada yra viena iš išeičių.

„Normalūs“ žmonės dažnai patys nepastebi, jog gyvena tik vaidindami roles…

„Nesveiki“ tokį jų elgesį permato kiaurai ir iš karto, ir negali tokios veidmainystės pakęsti. Jie visada sako tiesą, yra savimi, veidmainiauti nemoka ir tame ir yra problema. „Sveikiausi“ yra tie, kurie geriausiai prie visuotinio melo, vaidinimo ir mandagumo prisitaikę. Ir Hipių judėjimas savo laiku buvo moralinis protestas tiek prieš šitokią visuomenę, tiek prieš joje vyraujantį primityvų intelektualizmą.

„Rytų religijos, tokios kaip Dzen ir Vedanta, žadėję išlaisvinimą iš proto viešpatavimo kalėjimo, tapo biblijomis… Kultūrinės negrų ar indėnų vertybės buvo mėgdžiojamos, nes buvo antiintelektualinės. Anarchija tapo populiariausia politine linija, chaosas – populiariausias gyvenimo stilius: degeneracija dėl pačios degeneracijos, viskas tiko, kas iš visaapimančio ir suparaližuojančio žmogų intelekto glėbio vadavo…“

Iš 17 metų, skiriančių antrąją knygą nuo pirmos, perspektyvos, autorius apžvelgia tą laiką aiškiau ir mato, pastebi išsamiau – pasekoje samprotauja ir apie statiškų kultūros papročių ir kokybės bei gyvenimo dinamizmo priešpriešą.

Pvz. teigia, jog kaip tu matysi Niujorką, priklausys, kokių kultūrinių reikšmių terpėje esi išaugęs ir jas įsisavinęs… O šis miestas dar ir bet kuriuo momentu tave užklups netikėtai, priblokš, sukrės savo dinamika, nes jame yra tiek daug visko, kas neatitinka statiškų kultūrinių prietarų, kas yra kas kita, nei atrodo. Pavyzdžiui, žmonės mandagūs, tau šypsosi, ir, tuo pačiu metu tave apsukinėja… O koks nors purvinas negras ateis į prašmatnią kavinę, užsisakys ekspreso puodelį ir, vietoj to, kad išsitrauktų ginklą ir pareikalautų atiduoti pinigus, atsivers ramiausiai NYT šeštadieninį knygų priedą, atsisėdęs, ir ims skaityti – intelektualas, pasirodo!

Žodžiu, „Lila“ – knyga tame pačiame lygyje, kaip ir „Dzen“, ilga, pilna turinio  knyga, kurią irgi reiktų į lietuvių kalbą išversti. Nusakant keliais žodžiais, kokybė joje prilyginama moralumui. – Ir, kuo ilgiau apie tai galvoji, tuo labiau su tuo sutinki… Matai, jog ne sutapimas, kad prarandama kokybė atnešė ir moralumo išnykimą mūsų pasaulyje.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as