Dzen arba motociklo priežiūros menas (II dalis)

Atsimenu, savo laiku, kai aš skaičiau „Dzen ir motociklo priežiūros meną“ ( kišeninį leidimą anglų kalba), skaičiau su pieštuku rankose, nes labai smalsu buvo, ar galima buvo pastebėti, atpažinti momentą, pagal autoriaus alter ego prisiminimus, kada normalus, nors ir labai intensyvus ir pilnas įžvalgų, progresuojantis mąstymas perėjo į obsesyvų, žalingą pačiam mąstančiam ir destruktyvų jo gyvenimui… Kada dar buvo galima sustoti, teoretiškai, žinoma, neperžengti ribos…

Iš ligoninės išėjęs, Robert Pirsig, savaime aišku, sunkiai berado darbą ( kol sugalvojo imtis techninio rašymo, aparatų instrukcijų,  pvz,), liko pažymėtas visam gyvenimui. Jam, piloto licenziją turinčiam, taip pat nebe buvo leista skraidyti…

Tada jis ir atrado motociklą, kaip sekantį patį geriausią būdą patirti laisvę, išvysčius didelį greitį. Šešto dešimtmečio pabaigoje budizmas jau buvo visų mintyse ir diskusijose, nebuvo madingesnės pasaulėžiūros – vienos išvykos motociklais metu, R.Pirsig draugas išreiškė mintį, jog norėtų parašyti knygą „Dzen ir šaudymo iš lanko menas“, kai rašytojas pagalvojo:‘ tavo motociklo išmetamas vamzdis juodais dūmais rūksta, tau reiktų galvoti apie Dzen ir motociklų priežiūros meną…“

Kontrastas pasakyme pasirodė abiems toks vykęs, kad mintis išliko tokį pavadinimą ir panaudoti, reikėjo dar tik parašyti pačią knygą.

Filosofui, žurnalistui ir techninių instrukcijų rašytojui, turinčiam pakankamai apmąstytų idėjų, į kurias norėjo atkreipti visuomenės dėmesį, tai nepasirodė problema, ir knyga gimė… Ir, netgi, visa laimė, kad buvo išleista! – nors, čia , įtariu, autoriui padėjo kaip tik tas pats į tikslą susikoncentravęs užsispyrimas, nežinojimas, kada sustoti… netgi, nežinojimas, kad reiktų sustoti, tas pats, kur praeityje jam padarė tokią žalą… Ligoninė, matomai, įtakos asmenybei nepadarė. Visa laimė, jog visuomenė greitai kito ir, iš jos išėjęs, R.Pirsing taip neigiamai iš bendro fono nebe išsiskyrė…

Ir garbės doktoratą 2012m. Montanos valstybinis universitetas jam vis dėlto suteikė, iš paskos, kai visas pasaulis jau vieningai dėl jo talentų ir genijaus sutarė.

Bet, prie knygos grįžtant, gal mažiausiai dėmesio gaunanti, bet ne mažiau svarbi siužeto linija joje yra ir sūnaus pastangos rasti sąntykį su tėvu, ne taip seniai iš psichinės ligoninės grįžusiu, ir tėvo pastangos kontaktuoti su sūnumi, jaunesniuoju iš dvejų, Chris, apie kelionę su kuriuo per Ameriką vieną vasarą ir eina kalba knygoje, – priimti, susitaikyti su tuo, jog jis yra ne visiškai toksai, kaip kiti vaikai…

O dar liūdniau, kad tam vaikui ir nebuvo lemta užaugti, suaugti… Tiesa, tėvo knyga, jos išpopuliarėjimas jam padarė teigiamą įtaką, jis irgi ėmė domėtis dzen filosofija, bet, 1979m. buvo nudurtas ant gatvės, prie San Francisko dzen centro… R.Pirsig parašė apie tai papildymą naujam – vėl sekančiam – knygos leidimui 1984 metais.

Jis netgi išdėstė savo teoriją, kodėl gyvenimas įvyko šitaip, o ne kitaip: mat, nuo 1978 metų rašytojas jau gyveno su antra žmona Švedijoje, o sūnūs buvo likę su motina, Amerikoje… Ir todėl – gali būti – Chris pasirinko mirti tam gyvenimui ir gimti iš naujo, naujoje penkiasdešimtmečio savo tėvo šeimoje, kaip dukra Nell 1980 metais.
Genialiems žmonėms lengviau kalbėti viešai apie keistus dalykus, jie įpratę. Nes, praktiškai viskas, kas jiems atrodo aišku ir jie bando tuo pasidalinti su kitais – paaiškinti – atrodo ir skamba tiems kitiems keistai.

Knyga „Dzen ir motociklo priežiūros menas“ prasideda autoriaus pastaba, jog tekstas jokiu būdu nėra dzen budizmo teorija… Ir nelabai padės prižiūrėti motociklą praktikoje, irgi. Ir toliau ten dar labai daug savaime suprantamų dalykų surašyta – įžvalgos visada atrodo paprastos, kai jau įžvelgtos, o buvo laikas, gyvenom jų neįžvelgę ir nieko, nesigėdijom… O jei jau visi jas savaime supranta, tai kodėl pasaulis yra tokia vieta, kokia jis yra? Amerika yra tokia, kokia yra?

Genialus žmogus bet kuriuo atveju visą savo gyvenimą nenustoja klausti klausimų, visiškai netikėtų aplinkiniams… Dažniausiai ne dėl to, kad jie sudėtingi, bet kaip tik dėl to, kad paprasti.
Nenorom prisimena cliche, jog aukšto intelekto žmonės dažnai neturi pakankamai emocinės patirties ar ji nėra gili, ir todėl jiems sunku bendrauti su aplinka… R.Pirsig tą pačią temą – skirtumą tarp labai ir nelabai protingų žmonių – gvildena kiek kitaip, bet aiškiai iš patirties.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as