Apie genialumą (V dalis, paskutinė)

Įprasta manyti, jog dauguma genijų – kairiarankiai. Jei viena smegenų pusė informaciją daugiau kaupia, išgyvena, jaučia, o kita yra skirta visa tai išreikšti žodžiais, formuluoti mintis, suvokti, kas yra priežastys, kas – pasekmės, struktūruoti tai į pasaulio vaizdo visumą, tai kurie iš mūsų stipresni formulavime ir įvairiuose jo išraiškos būduose, to ir rezultatai ryškesni… o kas taip ir pragyvena gyvenimą, turtingą įspūdžiais ar patirtimis, bet apmąstymų apie tai nesuformulavęs ir jokioj išraiškoj nepalikęs, tai sunku kitiems apie jį kažką ir spręsti… kurie po savęs pėdsaką palieka, tie savaime atrodo genialūs – olandai net patarlę tokią turi, „kas rašo – išlieka“.

Nauja mintis, nauja įžvalga – naujai susidaręs neuroninis ryšys, aktyvia tapusi nauja jų konfigūracija… Jie susidaro lėta, nenaudojami atmiršta – nutrūksta, užmiega vėl – ir jų gali būti begalinė įvairovė. pabandykit įsivaizduoti, koks skirtumas, koks prasminis atstumas yra tarp gatavo algoritmo veikimo ir kažko visai visai naujo – genialaus, ko iki tol pasaulyje dar nebuvę… Todėl inžinierinė kompiuterių idėja ir žmogaus smegenys jokio panašumo tarpusavyje neturi. Kompiuterinė veikla paremta skaičių kodais, o gamtoje tokių nėra. Skaitmeniniai kodai tinka aritmetikai, o ne svarbiems biologiniams sprendimams priimti… O mes tuo tarpu netgi skirtumo tarp žmonių, skirtumo tarp rašytojų, pvz, aiškiai nesuvokiam – Anatolio Franso smegenys svėrė kilogramą, o Ivano Turgenevo – virš dvejų. Abu klasikai. Gal reiktų iš naujo abiejų po knygą perskaityti, gal kitaip pasijus?… Nors, „Medžiotojo užrašai“ gyvena mano atminty puikiausiai jau daug metų… Genialumas sukuria vaizdus, gyvus ir gyvenančius, ir dar atgyvinančius ir tą, kuris skaito.

kai, palyginimui, intelektas yra tik žinių suma. jei viską tik į intelektą suvesti – suprimityvinti tik iki tiek – tai kompiuteriui ir internetui tikrai pralaimėsime… Kokiame tarpusavio santykyje yra genialumo ir autizmo reiškiniai? – Autistai vaikai blokuoja išorinius pasaulio įspūdžius – panašu, jog autistu ne gimstama, juo tampama, į stresinę aplinką gimus ar pakliuvus. Kas ir atsitinka vis dažniau… Šitoks blokavimas autisto smegenyse palieka žymiai daugiau erdvės atminčiai ir paties pasirinktinai sukauptai informacijai, todėl jie taip lengvai studijuoja, tampa gydytojais, mokslininkais, poliglotais, matematikais, fizikais… kuo stipriau išreikštas autizmas, tuo didesnis polinkis mokslui ir studijoms. Su genialumu nieko bendra… Blogai kas kita: pvz, medicinos studijos tampa vis ilgesnės, vis daugiau informacijos būsimi gydytojai turi įsisavinti, atsiminti – koks normalus žmogus tokį krūvį gali atlaikyti septynis metus ir ilgiau? – o autistas prašom, jokių problemų. problema atsiranda, kai jis, tapęs gydytoju, turi gydyti žmones, su kuriais nesugeba sukurti kontakto, nejaučia ryšio, giminingumo, neturi bendravimo patirties – ar keista, kad medicina, mokslas bendrai, nužmogėjo? tarnauja tik pats sau, o ne praktiškai, žmonėms?

Smegenys yra, pasirodo, svetimas mūsų kūnui organas. Gamta – dievai? – mus buvo užmanę beždžionėmis, ir tik kažkas, be jų leidimo, mums smegenis kaip dovaną, į mūsų galvos puodą patalpino? Nes žmogaus imuninė sistema smegenis indentifikuoja kaip žalingas, ir, jeigu prie jų galėtų prieiti, tai sunaikintų juos per kelias dienas visiškai… Ir, bet kuriuo atveju, stipri imuninė sistema yra atvirkščiai proporcinga smegenų veiklos aktyvumui. Smegenims reikia geros kraujo apytakos, nes jos naudoja ir išskiria medžiagas, kurias kraujas turi atnešti ir išskyras išnešti, logiška, jog kitaip veikla silpnėja. Netgi žmogaus gyvybingumą – libido – nulemia veikiantys smegenys, o ne gera kūno kondicija užsiimant sportu. Nes smegenys valgo ne tik maistą, jos valgo ir knygas… Nuo to neuronų tinklai smegenyse gali būti platūs – įvairiapusių žmonių – ir ne taip lengvai pažeidžiami, arba siauri – tunelio vizija, siauras specializmas – tada jiems pažeisti užtenka labai nedaug…

Jau buvo kalbėta apie laiką, kaip energijos šaltinį. Sąmonė irgi yra energijos forma, tuo geriau pasireiškianti, kuo smegenys yra tam labiau tinkami, paruošti, funkcionuojantys. kai smegenims ateina galas, tai sąmonė ir iškeliauja atgal, į nepasireiškusią formą. ir laukia sekančios galimybės pasireikšti, atgyvinti tam tinkamą materiją.

Dabar tokie laikai, kai visi nori visko, kuo labiau nelygūs, tuo labiau lygių teisių reikalauja – dominavimo instinkto triumfo laikai. Žmogus pats iš savęs nesugalvos, kad jis turėtų būti ypatingas – jis yra ir gerai… Ypatingas tai yra kaip beždžionė mato žmogų. Ir pamėgdžioja tą ypatingumą pagal savo supratimą… Žmogus yra ypatingas kiekvienas – kitoks, atskiras, nepakartojamas, jam nieko dėl to nereikia dar daryti ar stengtis, užtenka gyventi save. kokie tavo smegenys, kuriais naudojiesi, toks tu ir esi… beždžionės vienodos, nes naudojasi visos instinktais, tokiais pačiais, ir jų išraiška į išorę tokia pati – valgo, dauginasi ir viena su kta be perstojo konkuruoja – jokių esminių skirtumų tarp jų nėra… nebent imtų smegenis naudoti. bet pamėgdžioti, simuliuoti ypatingumą, nuo žmogaus nužiūrėjus, joms lengviau.

Ir tada svarbiausia, kad būtų kuo mažiau galinčių atskirti simuliavimą, kopijavimą, variavimą, išsigalvojimus ir išsidirbinėjimus nuo to, kas originalu. Link to ir einama – kokybės dar yra – gal jos visada ir bus, bet, kas iš to, jei nebe bus jai vertę žinančių?

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as