Apie genialumą (IV dalis)

Smegenų žievė ir požievinės sritys, jei jos dirba sutartinai, toksai žmogus gyvenime jau sėkmingas, jau išsiskiria iš kitų, nei genialumo nereikia. Smegenų žievė yra jautrinama, jaudinama mus supančio pasaulio įspūdžių, energijų, vaizdų, veiksmų, aplinkos, informacijos… Ilgai būnant situacijoje, kuri tave intensyviai veikia ar tu į ją intensyviai reaguoji – stresas – smegenims pasidaro per daug ir požievinės smegenų sritys įsijungia kaip stabdžiai smegenų žievės veikimui. Ir jos ima veikti viena prieš kitą, slopinti viena kitą. iš karto dingsta energija, nieko nebesinori, o jei ir nori, tai nebe gali. Ypač požievė slopina žievės veiklą, kai pastaroji įsiaudrinus negatyviai: pesimistiškai, kritiškai – viso ko negatyvų vertinimą, pirma negatyvo pastebėjimą…

Todėl, tik pozityviai pasaulį matantys, sėkmingai jame ir  veikia. O tie, kurie nepatenkinti, skundžiasi, kritikuoja, praktikoje jie yra neveiklūs. Ir gerai. Pasaulis yra statymui, kūrimui, vystymuisi, o ne griovimui, naikinimui… Jau užtenka, kiek tokio efekto iš gerų ketinimų gaunasi. O jei dar negatyvi energija save realizuotų, tai kas būtų?

Apie androginiškumo reiškinį, t.y. apie silpnai išreikštus lytinius požymius ir lytinio potraukio nebuvimą žmoguje. Reiškinys tampa vis masiškesnis ir, kaip problema, aktualesnis. Yra daryti tyrimai, parodę, jog lytiškumo išraiškos laipsnis žmoguje  tiesiogiai priklauso nuo kankorėžinės liaukos mūsų smegenyse – epofizo. Kol ji jauna, ta išraiška silpna arba jos nėr. Bet, ji labai greitai susensta – mūsų pauglystėje – ir tada prasideda lytinis brendimas, randasi potraukis daugintis – be šio stabdžio mums nepavyktų bent kiek užaugti, subręsti, susiorentuoti pasaulyje… Dvasinės praktikos, pvz, katalikybė, kaip tik šio stabdžio funkcionavimą stengėsi pratęsti – kunigai vyrai nešioja moterišką aprangą ir neturi turėti lytinių sąntykių visą gyvenimą. Ezoterinis menas, kaip tai pasiekti, aiškiai prarastas. Likus tik išorinė forma ir kankorėžis kaip Vatikano, popiežiaus ir katalikybės simbolis… Ir likus šiokia tokia patirtis, kuria ir naudojamasi, siekiant žmonių kiekį Žemėje apriboti – jei smegenis išlaikyti jaunus, jei ši liauka nesentų, visas žmonijos dauginimasis pasibaigtų…

Evoliucija šiuo metu nevyksta. Tiksliau, žmonės pagrinde elgiasi kaip beždžionės: ką žmogus sukūrė, sugalvojo, išrado, beždžionės tuoj nukopijavo, padaugino, tame procese tikrąjį turinį, tikrąją vertę pametė, nes jos nesuvokė ir jos jiems nereikia. Užtenka išorinio simuliakro, iliuzijos ir tai galima parduoti daugybei kitų beždžionių, kurios nemato skirtumo, ir kurioms to neesančio turinio netrūksta – visi laimingi, dalyvaudami iliuzijoje, simuliuodami, kad gyvena. Populiarioji kultūra kodėl šitaip išaugo ir išsibujojo, šoubiznis – rojus megdžiotojams, galimybė kiekvienam ir jo paties penkiolikai minučių šlovės pergyventi ant vieno ar kito podiumo. Į ten pat eina politika, virsdama spektakliu masėms; menas, dvasingumas virsta kūrybingumu, galimybe pasižaisti, kas nenori kuo kitu užsiimti.

Smegenys tokia padėtimi patenkintos, nes dirbti, veikti, būti naudojamos nelinkę nebent tai būtų genijaus smegenys, tada žmogus jaučia malonumą dirbdamas, kurdamas, gyvendamas, kas jam įdomu… o visos kitos smegenys malonų jausmą jų savininkui sukelia, kai jis tingi, o ne dirba, vagia, o ne uždirba, apgauna, o ne sąžiningas, imituoja veiklą, o ne iš tikro kažką veikia. Kaip atskirti, beždžiones, skruzdėles ir žmogų? Beždžionė tik ir svajoja, kaip nedirbti, nieko neveikti, ponauti… pagal ją pagrindinis ponų bruožas buvo, kad jie nedirbo. Skruzdė dirba iš pareigos, nenorėtų, bet reikia… kaip robotas, kitaip negali. Kol numiršta… Žmogus dirba, nes jam malonu, įdomu, smagu, prasminga, gara. Jis niekada neišeina į pensiją, nes niekada nejautė, kad dirba – nėra skirtumo tarp laisvalaikio ir darbalaikio. Praturtėjimas irgi nieko nekeičia, nebent atsiranda daugiau galimybių darbą išplėsti, įsigilinti į naujas sritis, įsigyti daugiau priemonių – lėšas jis naudos savo užsiėmimui, niekieno neverčiamas, investuos. Nes, iš tikro, visada jaus, kad investuoja pats į save.

Jeigu, kad įgyvendintų sumanymą, naudoja savas lėšas, nelaukdamas kokių ten finansavimų – tai žmogus… O jei nedaro nieko, kol negavo subsidijos, ar neatsirado investitorių – tada ne žmogus… dar netgi jis sugalvos planą ir reikalaus finansavimo kaip tik tam, kad pats iš to pragyventų, o ne kad kažkokia nauda iš to jo plano būtų kam nors, jei jis iš viso, kada bus įgyvendintas… Žmogus padarys kažką vien dėl to, kad išbandytų, pasižiūrėtų, kad norisi… Ne žmogus nedarys nieko, iš ko nebus pelno, tiesioginės naudos. O jei galės, tai kaip minėjau, pelną pasiims, o vis tiek, nieko nepadarys. Tai – skirtingi mentalitetai. Skirtingos smegenų architektonikos apraiškos į išorę, matoma iš to, kas nematoma.

Sakoma, kad žmogaus galva ima veikti apie 40 metų amžių pasiekus, nes, beždžionės tiek ilgai negyvendavo ir beždžioniškos patirties toliau jau nebėra sukaupta, ji jau nebe įtakoja mūsų automatiškai. Todėl dažnas ir atsiduria krizėje: pasijunta kaip į gyvenimą atsibudęs… Ir, žmogaus akimis pamato, ką ką beždžionės gyvenime pridaręs… Ir pradeda iš naujo. Beždžionės – vėl taip pat, žmogus – kitaip.

Tarp tų, kurie turi žmogaus išvaizdą, smegenų struktūriniai skirtumai gali būti didesni, nei, pvz, tarp lapės ir vilko… Kokybiniai skirtumai gali būti tokie, kad biologiniu požiūriu tokie skirtingi individai bus nebe porūšiai, netgi, bet skirtingos rūšys. Ir atskirti vienus nuo kitų galima pagal tai, ar savą uodegą auginasi, ar savą naudą ir į kažkur kitur, bendram labui, panaudoti sugeba.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as