Apie genialumą (II dalis)

Bandymai atrinkti genialius vaikus, juos vystyti , kaip valstybinės politikos prioritetą, yra nevaisingi: vidutinybės viską matuoja pagal save ir genialumo atpažinti negali; jie tik ieško daugiau to paties – kas jau žinoma, atpažįstama, bet, gal naujai pateikta, netikėtu kampu pasukta, iki nesąmonės redukuota, tas vidutinybėms kaip tik. O ir žmogaus protas bręsta lėtai – smegenys turi savo laiko tarpus, kai įsisavinami vaikščiojimo, kalbėjimo, socializavimosi įgūdžiai, kaupiama gyvenimo patirtis… Vaiko negali priversti mokytis to, ko jo smegenys dar negali išmokti… Todėl seniau, ar amato mokinantis, ar universitete visko po truputį studijuojant, bet procesas trukdavo ilgai – ir tada jau irgi būdamas tik surogatu tam, kad žmogus turėtų visą gyvenimą nenustoti mokytis. Neskubant bet nesustojant… Dabar gi reikia, kad vaikas greitai būtiniausius dalykus perbėgtų, ir, kuo jaunesnis, jau būtų tinkamas darbo rinkai, jau dalyvautų sukant ekonomikos ratą. O ir šiaip, valgyti pakanka, internetas sukuria įspūdį, kad viskas žinoma, prieinama, suprantama visiems – kam dėti pastangas? Nenuostabu, kad smegenų apimtis mažėja ir svoris krenta.

Laukiniai yra laukiniai, ten – stipriausiojo teisė… Civilizacija gyventojus atrenka pagal konformizmą, paklusnumą įstatymams. Atrodo, kad tik toks pasirinkimas yra, arba visi prieš visus, arba kažkieno vieno dominavimas ir šiokia tokia taika. Ir jokio tikro progreso irgi nėra, yra tik jo imitavimas – beždžioniavimas ir skruzdėlyno tvarka – rolių pasiskirstymas. Tokioje situacijoje kalba apie žmogų neina, jam vietos nenumatyta. Nes žmogus yra tas, kuris yra savimi, gyvena savą gyvenimą – genijaus apibūdinimas. genijų mažai, ir žmonių irgi, taip pat mažai? Žmonės, kaip ir genijai, nesileidžia kontroliuojami, savaip mąsto, savarankiškai gyvenimo keliu eina – su jais ateitis neprognozuojama. jie ją padarys, bet kas žino kokią? jei visi kiti irgi būtume žmonės, tai visi kartu tuo įdomiu gyvenimu, ateities kūrimu ir užsiimtume. bet dabar kiti – dauguma – arba iš viso, parazitai ir pelningos situacijos iš savo rankų paleisti neplanuoja, arba stabilumą užtikrinančios vidutinybės, arba judėjimą imituojančios laukinės ordos su nesocializuotais instinktais: laikas nuo laiko valstybių varžtai atlaisvinami, kad tų laukinių, kaip šviežio kraujo, įsileisti, ir visas progresas. Trys žingsniai atgal, kad žengti vieną pirmyn. O palikti kokį vieną ar du neuždusintus genijus valstybė negali rizikuoti. Tikru vystymusi, naujomis idėjomis negali rizikuoti – gali nebe sukontroliuoti ir vidutinybių (apie parazitus nekalbant jau) valdžia žlugs.

Nors, genijams kartais pavyksta išgyventi – mimikrijos būdu, prisitaikant, mėgdžiojant aplinką – iki to amžiaus ir sąlygų, kada jis gali atsiskleisti, imti kurti, gyventi… Nes, genialumas yra ne psichologijoje, jo negali įsigyti, išsivystyti. Tai – įgimtos smegenų savybės. bet, tokiam žmogui galima trukdyti gyventi, studijuoti, kurti ar reikštis. Smegenys vienos nuo kitų gali skirtis vienų ar kitų laukų apimtimi iki dešimčių kartų,  vienų ar kitų sričių jose gali ir iš viso nebūti – o jeigu taip atsitikę su vadinamomis žmogiškomis smegenų sritimis? – bet jis vis tiek, gyvena visuomenėje, o ne po palmes karstosi, ir jo teisės turi būti gerbiamos? Nors genialumas nėra apribotas nei tauta, nei rase, bet, pvz, Rusijos ir rytų bei centrinės Europos teritorijose smegenų polimorfizmas yra didžiausias – daug genčių, tautų, kultūrų, valstybių šalia viena kitų, todėl smegenų įvairovė didžiausia, genijų tikimybė didžiausia. Nepaisant, kad Stalinas dėjo pastangas, atrinkdamas šalies gyventojus pagal konformizmą, ir, netgi pagal žvėriškumą… Bet, panašūs procesai Vakarų Europoje vyko žymiai ilgiau, ji – institucionalizuota, ten vidutinybės įsivyravę jau kada. Savo neprisitaikiusius primityvus ji jau kiek ilgai eksportavo į kitus žemynus, todėl, pvz, JAV valstybės variklis ten dominavimo instinktas, kai prireikia smegenų ir genijų, jie importuojami iš Rusijos.

Lotynų Amerikoje yra bendras katilas – daugybės tautų, etnosų, genčių, tiek vietinių, tiek imigrantų, mišinys. bet, bendrai imant, žmonių smegenys ten suprimityvėję, sudėtingesni nuo to kryžminimosi jie nepasidarę… Kultūra, mokslas ten nežiba. XVIII amžiuje Žanas Žakas Ruso iškėlė tokią kompensatorinę idėją, jog, girdi, jei gamta žmogui kažko nedadavė, tai kompensavo trūkumą kažkuo kitu – kažko kito davė daug. deja, praktikoje šita idėja nepasitvirtina. Dažnai nedaduota ir yra nedaduota. O iš limbinių smegenų instinktų gyvenantys, valgantys, beždžioniaujantys ir pasaulį užkariavę, jiems juk net nereikia ir to, kas jiems duota – neokortekso nenaudodami jie visą gyvenimą taip ir pragyvena… kai turėtų būti taip, jog ką turi, tą turi, bet naudoji tai kuo visapusiškiau, dažniau, įvairiau – sudėtinga sistema nuo to tik sudėtingėja, o kas nenaudojama, tai atmiršta, primityvėja.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as