Apie genialumą (I dalis)

Viskas pasaulyje susimaišo, kai norima būti tokiu kaip kitas, dar net nežinant, koks esi pats. Bet, kad ir koks bebūtum, esi sau neįdomus, nevertingas… Tokiame pasaulyje niekas nežino savo vietos. Ir nenori žinoti, nenori net savo vietos turėti: nori galėti ateiti bet kur ir būti ten savas; tapti bet kuo, tik panorėjęs, kaip burtų lazdele mostelėjus. Patys negyvendami – ar dar, ar net nesiruošdami savą gyvenimą turėti – jau nori reformuoti pasaulį: taisyti, riboti, reformuoti kitus ir jų gyvenimus. Gal dėl to ir yra visos sąvokos sujauktos, neįdomu, kas iš tikro reiškia ką, kas priklauso nuo ko – tai tik apribos, parodys, kad iš duotų parametrų, reikšmių, prasmių išeinant, tu ne viską gali – kaip tai gali būti?! Diskriminacija! Nedemokratija (demonokratija?)! Kur politkorektiškumas! – kuo mažiau kažkam tinku, tuo labiau juk turiu būti ten į priekį praleistas… Galim tikėti ta visa ideologija, galim – ne, bet reali padėtis kokia buvo, tokia ir yra.

Evoliucionistas ir paleoneurologas S.V.Saveljevas yra mėgėjas pašnekėti apie smegenis. Savo smegenų nematome – kiti jų nemato irgi. Tik kai numirsim, galės išimti, supjaustyti plonom riekelėm ir ištirti, kam buvom gabūs ir kam tinkami… Gyvus smegenis žiūrėti tokia raiška, kad matytųsi, tomografo dar nėra pagaminta – procesą, turbūt, stabdo tie, kurie bijo, jog bus ištirti ir pripažinti netinkamais tai vietai, kurioje sėdi… Negalės girtis, kad jų vaikai genijai… Negalės iš viso, niekuo girtis? – bet turime smegenis visi. Bent jau tikimės…

Jeigu smegenų plastiškumas, mūsų pačių ir mūsų aplinkos, yra įtakojamas kasdien: neuronų ryšiai susikuria ir nutrūksta, vidutiniškai po tris per dieną, priklausomai nuo atminties, nuo mokinimosi, domėjimosi, darbo rankomis, bendravimo su aplinka ir t.t. Tai smegenų apimtis, laukų ir polaukių buvimas juose ir kiekis, didumas – šitie dalykai yra duotybė. Su jais gimstame ir taškas. Jokie paveldėjimai, DNA, auklėjimai ar vystymai tam įtakos neturi – genijus gali gimti griovyje, kvailys – karaliaus rūmuose. Žmonių smegenų svoris varijuoja nuo mažiau nei kilogramo iki dvejų su puse. Vidutiniai smegenys sveria 1300 gramų. Genijų smegenys dažniausiai yra dideli, nes juose turi būti daug laukų su polaukiais, ir jie turi būti dideli. O, imant bendrą tendenciją, žmonių smegenys mažėja – nuo neandertaliečių laikų vidutiniškai prarado jau 250 gramų svorio (30gr jau vien per XX amžių).

Senoji, limbinė galvos smegenų dalis, yra atsakinga už instinktus: valgyti, daugintis ir dominuoti. Ypač į dominavimo instinkto veikimą pasigilinus, paaiškėja: labiausiai dominuoti linkę veržiasi į politiką, valstybės valdymą, į aukščiausias vietas – ir jiems pavyksta, kai instinktas stiprus. tada pasirodo, o kur protas? – o proto nėra, nes į priekį veržtis jo nereikia – pasekmės valstybių valdyme tada ir pasimato… pažvelkim į kultūrą – ji irgi yra dominavimui tinkama sritis – kas rėkia garsiausiai, tapo ryškiausiai, glumina savo kūryba labiausiai, apie kurį daugiausia bus šnekama, tas kūrybiniame, kultūriniame lauke ir dominuos. Smegenų tam nereikia, irgi. Ką jau kalbant apie genialumą…

o smegenų žievė, pilkoji jų masė, ypač kaktos smegenys, yra naujoji smegenų dalis, išsivysčiusi dar ne taip seniai, ir, būtent, socialinio elgesio dėka – arba socialiniam elgesiui – kas buvo pirmiau, višta ar kiaušinis? – dalintis maistu su kitais, netgi su ne savais, moderuoti lytinį elgesį, nesiporuoti bet kam su bet kuo bet kada, pasitenkinti savo vieta po saule, nesistengti dominuoti bet kuria kaina visur ir prieš visus – leisti būti ir kitiems, kol jie yra savo vietoj ir savo pareigom užsiėmę…

Tai štai, genijaus atveju, į šių dvejų smegenų dalių įtampą įstoja trečias veiksnys: genijaus smegenyse esantys, labai stipriai išvystyti vieni ar kiti laukai, su pakankamai ar labai daug polaukių. Žmogus su tokiais smegenimis, jis svyruoja ne tarp instinktų ir socializuoto elgesio, t.y. ne tarp noriu ir privalau, jis tiesiog gyvena save, pagal tai, kokios yra jo smegenys. Ir pastangos ar talentų vystymas čia nieko nekeičia – genijus yra genijus, jis arba gyvena save, arba žūva… Nes, ir primityvams (iš instinktų gyvenantiems) jis svetimas ir lengvas grobis, ir į socializuotą visuomenę jis dažnai sunkiai įsirašo – nemato prasmės socialiniams ritualams, taisyklėms ar tradicijoms vykdyti – jam neįdomu oficialios teorijos, religijos, aksiomos, konsensusai… Jis – nepakoreguojamas, kaip ir smegenys, su kuriomis gimė.

Tiktai toks žmogus gali sukurti kažką nauja, ko iki jo pasaulyje nebuvo. Visa kita puikiai daro skruzdės – socializuotieji – ir beždžionės – primityvai. Genijų procentas yra pastovus, nesvarbu, kad Žemės gyventojų daugėja – jų kaip buvo mažai, taip ir lieka… Visi kiti yra savo talentus vystantys ( neuronų jungtis kuriantys tuose laukuose ar polaukiuose, su kuriais gimę) arba kūrybingieji, dominavimo instinkto varomi, kam nei laukų, nei polaukių nereikia.. tada aišku, kodėl nei tiems, nei tiems genijų nereikia, kodėl genijai nekenčiami, dusinami, naikinami – kai nėra su kuo palyginti, tai ir talentas atrodo geriau, ir dominavimui mažiau konkurencijos.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as