Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (I dalis)

Mums atrodo, jog būti savimi ir būti geru žmogumi yra vienas su kitu nesiderinantys dalykai. Nes, jei į vieną kažką reaguoji lyriškai, o į kažką kitą – piktai, tai jau žmogus esi kaip ir negeras… Kai niekas tikrai nebe žinome, kokie esame, netgi iš viso, nejaučiame tvirtai iš vidaus, kad esame, tada viska nulemia išorė. ir tai, kaip atrodo mūsų darbai. Vadinasi, reikia atsisakyti savęs ir būti visiems visada geram, nesvarbu, kokiu ir kam būti tau norėtųsi ar tavo instinktyvi reakcija yra… Taip ir prieita situacija, jog instinktas – tau padedantis išgyventi – jeigu ką, tai jau yra blogai, o bet kokio parazito tolerancija ant savo sprando – gerai.

Seniai išėjęs iš mados ir užmirštas yra gėris, kuris tuo pačiu metu yra griežtas ir reiklus, meilė, kuri gali save apginti, jei reiktų… Mums jau tvirtai įdiegta, jog gerumas verkia kartu su verkšlenančiais, kad meilė atsuka kitą skruostą, per vieną jau gavus. Ir teisinga yra pagalbos būdu išvaduoti kitą žmogų nuo būtinybės susiimti, atsistoti, nustoti skųstis ir padėti pačiam sau… Kai visi padėjėjai ir gailėtojai yra ne dėl varganos žmonijos dalios susigraudinę: jie pergyvena dėl savęs. Nes, įsivaizduok, man kas nors atsitiks, man pagalbos reikės, o nebus nei organizacijų, nei pašalpų, vargdienių teisių ar pirmenybių, tai ką aš tada darysiu?!

Socialinę valstybę stiprina žmonių nepasitikėjimas pačiais savimi. O nepasitikintys savimi žmonės stiprina socialinės valstybės institucijas, daugina instancijas, sukuria terpę veistis dar daugiau biurokratų Ir taip pakliūvam į uždarą ratą: kam savimi remtis, jei valstybė yra, kad mus išgelbėtų.

Tik, visos pagalbos organizacijos, kartą įsisteigę, visai nesuinteresuotos pabaigti skurdą, vargą ar prievartą, nes tada jų pačių irgi nebe reikės. Priešingai, jos suinteresuotos ieškoti ir rasti vis daugiau darbo sau – geriausia, tai kad visa žmonija pasijustų visais atžvilgiais dugne, visiškame ir iš kurio savarankiškai neišlipama. Taip, tiesą sakant, ir jaučiamės.

Arba į visišką karingą feminizmą išsivystęs judėjimas už moterų teises: moterys tiek netikros savimi, jog joms pastoviai reikia įrodyti savo vertę, lenktyniaujant su vyrais, rikiuojant, komanduojant, vadovaujant, geriausiai tai visam likusiam pasauliui, ir, kad jis net nedrįstų (nepolitkorektiškai) cyptelėti. .. Kaip taisyklė, tai- nemylinčios savęs, nevertinančios, ar, netgi neapkenčiančios buvimo moterimi, taikančios todėl užimti vyro vietą ir rolę visuomenėje. Būtent jos ir įsižeidžia, kai vyrai su jomis elgiasi kaip su moterimis, rodo joms dėmesį, kaip moterims, mato jose moterį – jos jaučia, jog tai jas pažemina atgal į buvimą moterimi. Moterimi būti pagal jas yra pažeminimas, todėl jos iš vyrų atėmė tiek daug teisių, pareigų, požymių, užsiėmimų  – kaip joms rodosi, privilegijų – kiek tiktai galėjo. Vyrams greitai teliks pasikeisti lytį, tai, tapę transgedenriais, jie vėl bus gerbiami ir iškovos sau vietą pirmose visuomenės eilėse – vėl gaus visokių teisių…

Kad viską nulemia tai, kiek jautiesi vertinga ir vertini save pati, parodo toks pavyzdys. Olandijoje neseniai išleista knyga apie buvusios karalienės motiną, savo laiku irgi karalienę, Julijaną ( dabartinio karaliaus močiutę). Jau ir jos mamai savo laiku buvo nepasisekę su jaunikiu, princu Henriku – XXa pradžioje vyrui būti antroje vietoje, tiktai karalienės vyru, o ne pačiam karaliumi buvo didelis psichologinis krūvis, kurio jis neišlaikė – medžiojo, gėrė, kvailiojo kiek jėgos leido, kol jaunas numirė. Našle likusi Wilhelmina suruošė jam baltas laidotuves – arba tiek ji atitrūkus nuo gyvenimo realybės buvo, arba, būnant karaliene, tiek jai menki rodėsi jo prasižengimai – nes, iš tikro, kai tu esi karalienė, kas tave gali įžeisti?!… Bet kuriuo atveju, vienintelę dukrą Julijaną ji išaugino viena, šioji buvo gabi, baigė universitetą Leidene. Kadangi Oranjes – olandų karališkoji šeima – yra protestantai, tai jiems nėra didelio pasirinkimo, ieškant gyvenimo partnerio… (Būsimasis) princas Bernardas, iš nubiednėjusios vokiečių kunigaikštystės, atvažiavo siūlytis pats, dviračiu, pro užpakalines rūmų duris.

Ko jis tik neišdarinėjo per savo ilgą gyvenimą, karalienės Julijanos vyru ir keturių princesių tėvus būdamas: apgavikas, mergišius, lėšų švaistytojas, kyšių ėmėjas – ne tik pats jokių ribų nepripažino, bet ir karalienę grasinosi į durnių namus uždaryti, kai jinai elgdavosi ne taip, kaip pagal jį karalienė turėtų elgtis. O jinai ką? – ogi nieko. Vietoj to, kad su tokiu niekšu skirtųsi, ji, priešingai, grasino vyriausybei, kad atsisakys karūnos, jei vyriausybė jos vyrą nubaus už jo (labai rimtus) prasikaltimus!… Knyga parašyta, remiantis išlikusia korespondencija tarp jų, ir princo Bernardo laiškai savo žmonai tikrai bjaurūs… Tiktai, matomai, uodas kalnui mažai ką gali padaryti. Princesės, jų dukros, irgi piktinasi tokia knyga, nes jos nieko tokio tarp jų tėvų augdamos nepastebėję… Būtent, karaliene gimus, karaliene ir jautiesi. O visokie pacukai nesugeba iš to taško pasaulio pamatyti, nes pacukais gimę.

O jeigu rimtai, tai žmonėmis visi esame gimę, o žmogus tai skamba išdidžiai!… Jeigu išoriniai faktoriai tavo vidinių žaizdų neantrina, tai jie tavęs ir nepaliečia. O jeigu antrina, tai gydyk jas. Nes draudimas, kad iš išorės kas netyčia jų kiekvieną kartą neaitrintų, netgi įstatymai, tai draudžiantys, tau jų neišgydys ir nepadės.

(bus daugiau)

 

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as