Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (II dalis)

Atsimenat, kaip bijojom – ar bent jau buvom gąsdinami – kad 2012 matais pasaulis pasibaigs? – nepasibaigė… Dabar vėl panašiai apie šių metų pabaigą kalbėta, atseit, keturių metų paklaida dėl kažkokių kosminių priežasčių, pasislinkę ten kažkas… Pabaigos kaip nėr, taip nėr, bet pokyčiai jaučiami: kam atrodo kad į gerą, o kam atvirkščiai, tikrai ima rodytis, jog pasaulis griūva.

Panašu, jog pasaulio pabaiga gali pasirodyti beesanti irgi labai asmeninis reikalas: vienas ją jaus ir pergyvens, o kitas, šalia esantis – ne. Kodėl? – O gi jau kokius dvidešimt metų visokiausi šaltiniai mums tvirtino, jog mums reikia keistis: dirbti su savimi, atsikratyti praeities balasto, išsigydyti dvasines žaizdas, išsivalyti šlakus… Kad žmogui reikia susivokti, kas jis toks, dėl ko gimęs ir gyvena… Ir, netgi, pamilti patį gyvenimą labiau, negu jo tikslą.

Ne visi, žinoma, suvokė jog šitai ne tik svarbu, bet ir neatidėliotina. Dar mažiau kas bandė daryti, kaip lieptas… O kam iš jų dar pavyko ir kiek? – Sunku objektyviai pasakyti, ar padaugėjo per tuos dešimtmečius žmonių, sustiprėjusių, susiorientavusių, ar, kaip tik verkšlenančių, pasaulį aplink peikiančių, nes lauktų malonių iš jo bis dar nesulaukta. Tai čia dar tik apie sąmoningą lygmenį kalbant.

O nesąmoningai tai bėga visi kasdien vis greičiau per gyvenimą, su greitėjančiu laiko virsmu suspėti stengdamiesi. ramiai pasėdėti daug kas iš viso nebe gali – per baisu. Rodosi, kad nepaaiškinama grėsmė artinasi, ir, jei sustosi, tave pavys ir užlies, kaip tsunami banga… Atrodo, jei bent momentui atsijungti nuo socialinių tinklų, tai pasaulio traukinys važiuos ir nuvažiuos, tave palikęs. Ir būtent taip ir pasireiškia tai, jog darbui su savimi ( ir su savo baimėm) laikas buvo, o dabar jau ateina laikas naudotis to darbo rezultatais – jaustis naujai gimusiu, stipriu, ir eiti gyventi, daryti, ko visada norėjai ar kas rodosi reikalinga… Iš čia likusios daugumos jausmas, kad traukinys nuvažiuoja be jų…

V.N.Kovaliovas, šnekėdamas apie tuos, kuriems pasaulis – ne sėkmei ar laimei skirta vieta, kuriems viską skauda, kupini kompleksų ir reikalaujantys kompensacijų -žodžiu, kurie nesijaučia nei gyvi, nei gyvenantys – sakė, jog dirbti su savimi jiems tektų ilgai ir kantriai, atkakliai ir sunkiai.  Kita alternatyva jiems dar visada  yra prisijungti prie kažkokio didesnio darinio – partijos, judėjimo, aktyvizmo, kovojimo – ir taip vis tik jaustis naudingu, ir, bent jau, pasaulį gelbstinčiu, jei jau pats žinai esąs prapuolęs. Tokių judėjimų pasauliniu mastu ypač pristeigta 6 -7 pereito amžiaus dešimtmečiuose: už ekologiją, už taiką, už teises negrų, moterų, vaikų, gyvūnų, klimato, lyties pasikeitimo, numirti kada tik nori ir pan.

Ir tada nieko nereikia daryti pačiam, stengtis sužinoti ar susivokti. Tik prisijungei ir visas dvasinis darbas už tave padarytas, viskas sugalvota, suplanuota, įvardintas blogis ir gėris – imk gatavą produktą, ir duok mainais savą gyvybinę energiją, kiek tokios dar turi. Tos žmonių masės jokio darbo su savimi neatliko, o kaip tik jiems buvo garantuota ir taip, kad tai jie – tai naujieji žmonės ( perspektyvoje – transžmonės), kad ateitis priklauso jiems ir jie visi kartu į ją žygiuoja teisinga kryptimi. .. O visas senimas su iš mados išėjusiomis pažiūromis ir niekam nereikalinga gyvenimo patirtimi dagyvens savo dienas kažkur pasaulinio vyksmo periferijoje, ir į jį nereikia kreipti dėmesio. Nebent norisi pasityčioti ir ant greito nerandi iš ko.

Tik dabar – ir jiems patiems netikėtai – viskas pasirodė neesą taip paprasta… Dar daugiau: labai gali būti, kad šitaip vaizduota šviesi transžmoginė ateitis yra akligatvis. Ir kad žmonija juo neis. Ir tenka patiems pasijusti nurašytais… – Žemėje visada laimės tie, kurie turi šaknis, sveiką nuovoką, kurių instinktai veikia… Gerieji tai būna, ar blogieji – Žemei nesvarbu, kaip kada pasitaiko – kurių toje laimėjimo pusėj tuo metu būna daugiau… Bet, niekas netrukdo, mums visiems ir kiekvienam toj pusėj būti, ar, į ją laiku persiorientuoti.

Nes, visus kitus, net ir geriausių norų kupinus, permainų vėjai nupučia visada.

Jeigu seniau žmogui jo vidinės šerdies trūkumą ar vidinio kompaso nejautimą atstodavo religija, ir, moralę padėjo išlaikyti dievo įsakymai, tai religiją išgriovus, išjuokus ir panaikinus, žmogus bestuburis ir liko… Jis, jei su savimi nedirbęs, kad tą vidinę šerdį savyje susikurti ir sustiprinti, tai taip jis dabar ir neatskiria gero nuo blogio, tiesos nuo melo, tikro nuo to, kas netikra. O, kadangi, pagal piktą užmanymą, taip turėjo ir likti, tai mums dabar ir  sakoma, jog  nei tiesa, nei tikrovė, nei gėris objektyviai neegzistuoja, o yra tik nuomonės reikalas… Ir nereikia mums iš viso į šituos klausimus gilintis, neproduktyvu… Ir nesigilina dauguma.

Iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo teisinga, kad politikams reikia būti lankstiems, žmonėms yra gerai pagal paskutinius madų kryptis keistis, inžinieriams išradinėti ką tiktai įmanoma, nežiūrint į pasekmes, o inteligentams iš viso, niekuo nesaistoma vidinė laisvė yra būtina, taip dar akademikas Lichačiovas savo laiku sakė. Bet nereikia maišyti stuburo suteikiamos lankstumo laisvės iš vertikalios pozicijos su išsiliejimu į vienokios ar kitokios formos  balą – kiekvieną kartą pagal reikalą – horizontalėje.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as