Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga

Bet kad ir patį žmogų, kaip minėta, individualumas pagraužęs. Ne tik individualaus turto jis nori sau, bet ir individualios valdžios – aplinkinius valdyti ir kontroliuoti. Tai tiek finansiniams parazitams, tiek politiniams niekada nepritrūksta mūsų padėti pasiruošusių rankų.

Dabar mėgstama sakyti, jog pasaulis kažkada buvo viena imperija, viena šalis, visi žmonės buvo tokie patys ir gyveno taip pat… Nemanau. Gal ir gyveno visi panašiai, tuo pačiu principu, bet bendruomenėmis, sėsliomis ir uždaromis, ir svetimų neįsileisdavo ir patys neklajodavo. Jau vien todėl, kad protėvių kapų tai su savim nepasiimsi, o juos palikti buvo neįsivaizduojama. Bendruomenė galėjo išvyti kokį nors nukrypusį, neatitinkantį, tokie „izgojai“ galėjo ilgainiui susimesti būriais ir tapti instrumentu blogio, parazitų rankose – eiti kariauti, plėšti… Bet jie niekur neturėjo teisės nei likti, nei įsigalėti, nes ten nebuvo jų protėvių kapų – neturėjo prigimtinės teisės. Tada tai visiems buvo labai aišku… Todėl ir prisireikė, buvo sugalvotos religijos: ne, girdi, jūsų gojai protėviai nebe svarbu, mes jums žymiai svarbesnę žinią atnešėm – naują, geresnę: palikit tėvų tradicijas, palikit šeimas, artimuosius, sekit visi paskui Jėzų Naviną, Budą arba Mohametą, Asurą Mazdą ar Zaroostrą ar dar kurį nors, nes daug buvo norinčių šitokį biznį prasukti… Tik kosmopolitizmas, globalizmas, progresas atvėrė parazitams kelią kažkaip įsirašyti į visuomenę. O neilgai trukus ir užimti valdančias pozicijas – normaliems žmonėms iš seno noras vadovauti turėjo atrodyti kažkokiu siaubingu nukrypimu nuo normos – savižudybe dvasine prasme, pririšimu savęs prie šito pasaulio materijos laisvanoriškai ir ant visai… Tas pats pasakytina apie individualią veiklą ar turto kaupimą.

Dievai per tokius individus įsigudrino įlysti į tarpą tarp žmonių ir jų tėvų protėvių dvasiniame pasaulyje. Ir sutraukyti jų komunikacijas – žmonės protėvių nebe girdi, už tai dievų patarimų mums netrūksta. Velnias ir veikla yra iš tos pačios šaknies… Veikla užsiėmę, žūva ne tik herojai, prapuola ir eilinių žmonių dvasios, patenka į karmos ratą, grįžta ir grįžta gimti vėl į vis labiau į pragarą panašėjančią žemę… Jonas Gervė kalbėjo, jog reikia atsisakyti mumyse esančių dieviškų struktūrų, kad rastųi vietos ir galimybė atsistatyti žmogiškomis. Nes į pilną taurę jau nieko daugiau neįpilsi…. Kad žmogus veikia pasaulį į gera ar į blogą tuo, koks jis pats yra, tą gi žinom; žmogaus darbai užsiskaito tik tie, koks jis pats yra, iš jo esmės ateinantys. Žmogus didžiuojasi savo individualiu protingumu, talentais sugebėjimais, ir visuomenė pritaria, jog juos reikia vystyti, naudoti… Jezus irgi sakė į žemė neužkasti. O iš tikro kažką mumyse pakeičia ar mus vysto tik ta energija, kuria išlaikėm viduje, pergyvenom jos norėjimo išsiveržti į išorę, pasireikšti, momentą – tada ji įvykdė postūmį ne pasaulyje, bet mumyse… Ir toliau jau pasaulis reaguoja į pasikeitusius mus.

Jei pagalvoti, tai visą kultūrą, meną, muziką ir kitus civilizacijos pasireiškimus, kokius dabar žinome, žavimės ir užkurių stengiamės laikytis, kad nenužmogėti, sukūrė vienišiai, iš bendruomenių išstumti arba jas palikę, kad vis tiek, įrodyti turį vertę, kad suprasti, išmokti pasaulį savarankiškai – kai nebe esi sociume, kuris visas tas žinias laiko ir tu jas perimi automatiškai, energijos forma, todėl, kad esi to sociumo dalis, esi tos energijos bangose sinchronizuotas – kai neesi tokia dalis, tai tau ta visuma žinoti ir neprieinama…Ir jie tuo mokinimusi ir sužinojimu – kultūros kūrimu tarnauja dievui ar valstybei – priešui, jeigu jau saviems jų nereikia (o gal ir nereikėjo todėl, kad juose buvo sugebėjimas pereiti priešo pusėn?)… Nes bendruomenei nereikia kad ir kieno besukurtų filosofinių sistemų, ji turi savo tradiciją, nereikia dievų, ji turi savus protėvius, nereikia meno kaip kultūros reiškinio (o tuo labiau, kaip individo saviraiškos), ji turi tradicinę ornamentiką, kuri dainas, kurios sinchronizuoja vienas ar kitas energijas, turi savo simbolius, savo pasakojimus, pamokymus… Pažįsta savas namų dvasias, gamtos jėgas, augalų ir gyvūnų charakterius – mokslo, ne tik valstybės, kultūros ir civilizacijos jai nereikia… Tu jiems nieko neparduosi, neįsiūlysi, jų neprigasdinsi, neužkrėsi, nepakreipsi…

Yra įdomu pasižiūrėti, kaip dar nesenoje istorijoje valstybinė sąntvarka ir bažnytinės sąntvarkos – ir tos, ir tos – imperijos – konkuravo, kuri daugiau pavaldinių sau susigrobs – ar carui tėveliui, ar popiežiui, ar anglikonų bažnyčios karaliui – kurie sugebės didesnį pasaulio kąsnį apžioti… Ta kova nesibaigus ir šiandien, visokie globalistiniai judėjimai už klimatą visam pasaulyje, už vienų ar kitų nuskriaustų teises, gyvūnus, transhumanizmą ar dar ką nors, visi jie iš ten pat eina, tuo pačiu tukslu!… Todėl jie visi gerai, pažangiai, vieningai ir prasmingai jaučiasi, ir pasimėgaudami tyčiojasi iš tų, kurie gyvena savą gyvenimą savo gimtoj vietoj, vietiniame dialekte, myli savo šeimą, savo žemę, savo šaknis – tai gi visiškos atgyvenos, dinozaurai… O iš tikro, tai bešaknių, visą savo prigimtį išmetusių, atsisakiusių, į ideologijos ir propagandos abstrakčių paistalų lankas ant visai išėjusių ir pasiklydusių tenai, skausmas… Ir tai gal dar paskutinis žmogiškumo aidas juose, nes toliau jau jie tik vienos ar kitos ideologijos pripūsti balionai, siekiantys pakeisti pasaulį pagal save… Kai rtaisyti reiktų  save.

Taisyti tol, kol tiksi, derėsi ten, kur gimei užaugai, kol ten esančios vibracijos tau vėl girdėsis, tu jas jausi. Kol tos vietos praeitis, gerovė, klestėjimas ateityje bus tau svarbiausi. Ne asmeniškai, bet kad sužydėtų žmonėms, ten esantiems, ir tie žmonės, kurie ten yra, žydėtų ir būtų laimingi būtent toj vietoj. Kažkada nacionalinės valstybės, tautų istorija, etnografija, kalbos buvo parazitų projektas. Jėzuitai, protestantai, švietėjai – iliuminatai, visi skaldyme matė naudą valdymui. Bet jiems nacionalinių valstybių jau nebe reikia, tautų, kalbų, istorijos – irgi nebe, jie jau dar globalesnius, progresyvesnius planus turi. Vadinasi, bendruomeniškumą prarastą gaivinant, tauta kaip bendruomenė gal jau liko mums kaip tikamas laukas treniruotis… Jei dievo išrinktai tautai tokia forma tinka ir funkcionuoja gerai per šimtmečius, kodėl mums turėtų būti kitaip?

Tiek valstybės, tiek religijos buvo kurtos kaip vergų valdymo sistemos. Ir efektyviausiai jos veikia, kai vergai nežino esantys vergais, kai jiems sukurtas įspūdis, jog valstybė (ar religija) – tai kaip ir jų bendruomenė, kur visi kartu, kai reikia – pasiaukojamai, kai šventės – tai džiaugsmingai, gyvenam ir esam laisvi… Laisvi neesam, bet galim būti, jei savo nelaisvumą suvoksim. Ir jei suvoksim, jog nelaisvėje mus padeda išlaikyti mūsų taip įsimylėtas individualumas. Ir kad juo nieko nelaimėsim… Taip, etninės grupės, tautos, valstybės yra dirbtini, civilizacijos sukurti dariniai. Bet dabar, kai tai žinom, galima juos imti ir naudoti saviems, bendruomeniniams ir šioje žemės vietoje gimusių, savo protėvių kapus čia turinčių tikslams. O paskui, kaip sakoma, toliau pasimatys savaime, kas bus ir ką reiks daryti…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as