Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis

Kam nepatinka, jog pavyzdžiu iki šiol ėmiau rusų gyvenamas teritorijas – o taip dariau todėl, jog būtent tai, apie ką kalbėta ir yra jų potencialas atgimimui, tai kas vadinama jų dvasingumu ir išskirtinumu – ir dažniausiai vadinama visai nesuprantant, ką tai iš tikro reiškia… Tiems dabar papasakosiu, anglų pavyzdžiu pasiremiant, nes iš esmės šaknis tai ta pati, bendruomeninė ir vienio su protėviais, tik Vakaruose daugiau sluoksnių ant viršaus užsisluoksniavę, sunkiau matosi… Bet ir ten yra žmonių, kurie atkasa.

Pasitaikė man knyga, Graham Robb „Debatable Land“. Autorius – mokslininkas, mėgstantis laisvu laiku keliauti dviračiu. Nusprendė su žmona persikraustyti iš Oxfordo gyventi prie pat Anglijos Škotijos sienos – į retai apgyventą teritoriją, iš seno vadinamą „gynčytina žeme“… Pirmiausia visi jo pažįstami, civilizuoti ir miestiečiai, žinoma, išdurnino juos ir išvadino savižudžiais: ten, girdi, ir dabar jokie įstatymai neveikia, jus apiplėš, užmuš ir jūsų kūnų nerasim palaidoti. O autorius atsakinėjo, kad „gal ten jam ir vieta, nes pavardė Robb aiškiai kilus nuo „robber“ t.y. plėšiko, vietiniu dialektu tenai vadinamo „reider“.

Taigi, Graham Robb su žmona įsigijo atokiai stovintį namelį, kuriame, nepaisant nuošalumo, buvo gyvenęs į pensiją išėjęs, britų parlamento narys. O seniau, tradiciškai, matomai, ten buvo brakonierių ir nelegaliai per sieną gabenusių prekes, buveinė – į tą sodybą nevedė joks aiškus takas, o ir pačios sodybos, iš kurios pusės bežiūrėti, nesimatė… Kai tuo tarpu joje būnant, iš vidaus žiūrint, priešingai, buvo puikus matomumas į visas puses. Žodžiu, ne kvailiai vietą parinko ir statė kaip tik ant tradiciškai žinomos „gynčytinos žemės“ ribos. – Ten apsigyvenę, rašytojas su žmona juokavo, jog Škotijai antsiskyrus nuo JK (prieš pora metų toks referendumas buvo), jie puikiai galės pelnytis iš viskio kontrabandos.

O žmonės artimiausiame miestelyje pasirodė netikėtai draugiški, bendruomeniški, dar vis šeimos ir kitų tradicijų besilaikantys iš rimtųjų. Pirmą žiemą, kai rašytoją kuriam laikui rimtai užpustė, tai iki jų namelio prasigavo ne tik paštininkas ir policininkas, bet pažiūrėti, ar su jais viskas gerai, paklausti, ar nereikia pagalbos, pasirodė ir įvairūs kaimynai iš kelių kilometrų atstumo…. O vasarą, kai plynam lauke ir tuščiam kely sugedo rašytojo žmonos dviratis ir ji likusius kelis kilometrus parėjo pėsčia, visą sekančią savaitę kiekvienas sutiktas apie tai žinojo ir teiravosi, kaip jai sekasi… Toksai išankstinio įsitikinimo apie vietovę ir jos bendruomenę neatitikimas realybei G. Robb ir jo žmoną abstulbino, sudomino ir prikaustė dėmesį – jis, kaip mokslininkui ir priklauso, nusėdo archyvuose, apsikasęs dokumentais ir istorikų raštais.

Daugiausia senos medžiagos buvo apie teritorijos pajungimą anglų karūnai. Elžbieta I kažkada su palyda pravažiavo vieninteliu per teritoriją einančiu vieškeliu, apiplėšti jos niekas neapiplėšė, bet ji buvo prisiklausius visokių gandų, kuriuos mielai perpasakojo laiškuose… Vietos grafystės administracija irgi užfiksavus daugybę gyvulių bandų nuvarymų – vietinis teismas turėjo pakankamai darbo priteisti viską vėl išlyginti ir kompensuoti, daugiau pagal tradicinę teisę, nes nuo Škotijos ir Anglijos unijos laikų, ten dar keletą šimtmečių karališkos valdžios ir jos įstatymų ranka nepriėjo. Teritorija funkcionavo daugiau kaip buferinė zona, škotams rodėsi, jog ten visi – anglai, o anglams atvirkščiai, atrodė, jog ten gyvena vieni škotai… Ir aišku, plėšikai. Kai giliau patyrinėjus, dokumantai parodė, jog chaotiško plėšikavimo ten nebuvo, buvo gyvulių nuvarymų tradicija vėlyvą rudenį, kai žemė jau pašalus, bet sniego dar nėra. Ir nepaisant, kad per šimtmečius ten pasitaikę pora garsių plėšikų, daugumai tų „gyvulių nuvarytojų“ nuvarymas buvęs vienkartinis įvykis jų gyvenime, turėjęs daugiau „rite de pasage“ charakterį.

Vagiama buvo pietinėse teritorijose gyvenančių iš šiaurinėse teritorijos dalyse gyvulius laikančių – tie, apvagiami metai iš metų tvirtino, jog patys net nebe žino, kodėl stengiasi ir kasmet vėl gyvulius augina… Bet, vis tiek augina. O pietiniai nuvarytą bandą dalinai suvalgo, paskerdę, dalinai parduoda. Metų gale teismas svarsto skundus – šiauriečių ieškinius – ir priteisia pietiečiams nuostolius apmokėti, ir dar netgi dvigubai, su procentu kompensuoti šiauriečius… Tas pats su pavogtu namų turtu – viskas suskaičiuojama, surašoma ir kompensuojama su kaupu. – Kas čia tokie per stebuklai?

Ogi panašiau į sistemą, senesnę ir geriau veikiančią, nei Anglijos ir Škotijos karalysčių oficialūs įstatymai ir teisminės sistemos kartu sudėtos…. Ir ta senoji sistema savo bendruomeniniu pagrindu buvo tiek skirtinga nuo „moderniosios“ valstybinės, kad pastaroji, romėnų teise besiremianti, jos net neatpažino sistema esant! Kaip ir kitas bendruomenės apraiškas, ją visaip juodino ir stengėsi išnaikinti – nes kitaip kam naujos reikia, jei sena geresnė? – bet senoji sistema naujai valdžiai pelno neneša, o valdžiai pelną nešti turi viskas, tokioj justicijoj dabar gyvenam… Pasirodė iš senųjų dokumantų irgi, jog Debatable land kaip pavadinimas kilo iš senoviško anglų žodžio „batable“ – auginti, turtinti, gerą svorį prišerti – ir tai buvo teritorija, kur iš seniausių laikų buvo ganomi bendruomenės gyvuliai – bendruomenės pievos per vasarą gyvuliams gerai nupenėti (tada pvz, battlefield iš seno reiškė ne kovos lauką, bet praturtėjimo galimybę)… Todėl nuo amžių niekas nieko nestatė ant tos teritorijos, tik pagal jos ribas. Netgi ir dabar, kažkoks žvejys surentė ant upės kranto sau būdelę, tai kitą rytą rado nugriautą ir daugiau nebandė.

Kai radosi turtiniai sąntykiai, ir, dar vėliau, kapitalizmas įsibrovė į bendruomeninę sąnklodą, kolektyvinio turto turėtojai buvo priversti taikytis prie pasikeitusios situacijos: vieni augino, kiti varė pardavimui, o pinigai su procentais būdavo išmokami per teismą – viskas tvirta, teisinga ir funkcionuoja. O su bet kokiais nukrypimais bendruomenė susitvarko labai greitai ir efektyviai – ne veltui liaudies teismą vadina „lynču“ ir žodis tapęs sinonimu įstatymų nebuvimui: vakarų Europoje senais laikais bendruomeniniai teismai vykdavo po liepa  – linden – ir buvo teisingi savo esme, o ne įstatymo raide, kaip dabar… Todėl juos ir reikia apjuodinti maksimaliai, kad neateitų net į galvą Romos teisės atsisakyti.

Netgi pasimiršus senosios sistemos tikrajai prasmei ir turiniui, ji funkcionavo ir jos laikomasi – nes ji optimali. O valstybė su įstatymais, tarnybom, biurokratais ir nurodymais ją ilgai ir nuobodžiai griovė, juodino ir pati iš visų jėgų į jos vietą lindo. O svarbiausia, jog žmonės turi bijoti, kad be valstybės struktūrų liks tik chaosas ir plėšikavimas, stipresnio teisė ir visų kitų beteisiškumas. Todėl kentėkit valstybės plėšikavimą, administracijoje sėdinčius vagis ir jų vadybinį chaosą.

(Bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as