Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis

Tik priešas niekada nemiega, patyliukais vėl susiformavo visas partinis frontas iš Ukrainos ir Stalinas dar numirti nespėjo, kaip valdžios, naudos, garbės ir turtų sau ištroškę tapo energingi ir motyvuoti pakankamai, kad ne tik valdžią perimti, bet visą šalies vystymąsi pasukti atgal, sukaustyti amerikoniška kontitucija, įsileisti vėl tik vokiečių ar kiniečių verslininkus, o pirkliauti leisti tik dievo išrinktai tautai… O eiliniai žmonės net nesusigaudo, kas atsitiko – jau gerus 25 metus! Ir švietimas iš visų jėgų ir didžiuliu greičiu griaunamas, kad ir nebe būtų kam susigaudyti.

Prieš tris – keturis šimtus metų žmonės nebuvo priklausomi nuo knygų ar mokyklų – bendruomenė gyvavo tradicijų, mitų, padavimų energijoje – visa tai buvo žinoma kiekvienam su motinos pienu, ėjo iš žemės, kurioje gyveno, vibravo bendruomenės sociumo energjoje… Ir darbar gal spinduliuoja ar vibruoja, bet niekas nebe moka jausti ir klausytis, nosis į knygas sukišę, akių nuo ekranėlių neatitraukdami. O ten perrašiai iš naujo, pagal kitą ideologiją, reikiamų skaičiukų nuliukų pavarei, ir turi zonbius, kokių tau reikia, visuomenė performatuota sėkmingai, prašom.

Profesoriaus Pyžikovo, žinoma, pastoviai klausia, o ką daryti dabar, kaip taisyti dabar šalies kelią, jau kelintą kartą žiauriai užlaužtą? – situacija, žinoma, lengvesne nepasidarė, pasaulyje nišos užimtos, konkurenciją mirtina – Kinija tapo pasaulio fabriku (Rusija XXa. pradžioje tokį planą irgi turėjo, pasirodo, bet įgyvendinti nepavyko), kito jau nebe reikia… Amerika tapusi pasaulio buhalterija, su ja irgi nepakonkuruosi… Europa – muziejus po atviru dangum, daugiau kultūros, nei ten jau irgi nesurinksi… Lieka mokslas ir techninis progresas. Bet. Nuo XVIa. mokslas pasaulyje pastatytas ant Niutono pasekėjų tradicijos bėgių, taip funkcionavo vokiečių mokslo tradicija, taip funkcionuoja dabar ir amerikiečių universitetai, ir šitose vėžėse mokslų akademijų komisijos visa mokslo vystymasi griežtai ir laiko – prieš juos pagal jų taisykles žaisdamas nelaimėsi…

O štai jei atkasti, atgaivinti, vėl grįžti atgal į pasaulėžiūrą, buvusią iki naujo mokslo, naujos religijos ir naujos valstybės tvarkos įsigalėjimo, vėl jungtis į gamtos energetiką, funkcionuoti kartu su pasauliui įgimtomis vibracijomis ir ritmais, tai susikurs visai kitas mokslas, visai kita pasaulėžiūra ir visai kita visuomenė – vibracinė genetika, vibracinė biologija, vibracinė energetika, ūkininkavimas gamtoje, maitinimasis, sveikata… Materijos reikės vis mažiau, nes dvasia, gyvenimo džiaugsmas, bendruomenės energija bus svarbiausia vėl. Tokia perspektyva yra, nes Rusijos teritorijoje visa tai buvo dar ne taip seniai, dar yra senolių, folkloro, etnografijos… Jau yra istorikų, kurie ištaiso praeities vaizdą žmonių galvose, tokie žmonės įgija dvasios tvirtumą.

Lietuvai iš dielės okupacinės imperijos valdžios išsiveržus, buvo bandyta bendruomenės įvaizdį ir funkcijas perkelti į tautos sąvoką – kaip žinia, nacionalinės valstybės yra XIXa. pabaigos idėja. Maždaug – taip, valstybė, bet ji dabar jau mūsų, sava. Bet joje ir ūkinis pradas buvo individualus, ir religija, iki tol buvus žmonių pusėje, išsivystė į savarankišką ūkinį vienetą, tikinčiųjų sąskaita egzistuojantį… Tautai ideologiją teko parašyti, ji nebe „pleveno ore „vibracijomis, ir jos mitai nebuvo savaime visiems žinomi. O kai užaugo karta, kuriai jos tauta ir valstybė buvo (prigimtinės) duotybės, tai ji ir žuvo pokaryje miškuose tą duotybę savaime suprantamai ir gindama iki paskutinio atodūsio. Kai tuo tarpu ūkiniai vienetai jau kita kryptim ūkinę veiklą suko, kad savus interesus į ją įtaikyti. Užaugo kelios kartos naujoj ideologijoje ir žiūrėk, jau 30 metų laisvi skaitomės, o atsiranda dar kiek tik nori tuos, kurie buvo didvyriai pereitai tautinei ideologijai, vadinti banditais pagal po to sekusią ideologiją… Ką aš noriu pasakyti, tai kad mūsų tradicijos, istorija, mitai ir t.t. yra iš knygų – surašyta, dirbtina ta prasme, kad kiekvienu momentu gali būti pakeista, perrašyta – ir, žiūrėk, jauną kartą jau visai kita – skaitmeninė- dvasia užvaldžius.

Ko reikia, kad tauta taptų bendruomene, o mes – vieningais jos nariais? Kiek minimaliai valstybiniu lygiu organizacijos dar reiktų, kad ji būtų žmonių ir jų interesams atstovautų? – kad įvyktų mentaliteto, dvasinės tradicijos pasikeitimas, ir elementai, kurie yra parazitiniai nuo pat pradžių, būtų išstūmti į užribį?… Apie čia vadovavimą kalba neina. Greičiau apie energetinio šaltinio sukūrimą ar atgaivinimą, kuris spinduliuotų jaučiamą vienio energiją, teisingai orentuojančią seną ir jauną, kreipiančią reikiamu keliu, užvedančią reikiamai veiklai… Kad ne kažkas iš šalies savo tikslams mus vis iš naujo orientuotų ir perorientuotų, bet mūsų tarpe, teritorijoje, visuomenės dvasioje būtų tokio stiprumo teisingos krypties energijos šaltinis, kuris būtų stipresnis už visus perrašymo ir musų performatavimo bandymus. Kad priešingai, nuo mūsų sklistų vis stipresnė aplinką teisingai performatuojanti jėga – kad taisytume pasaulį, to aktyviai nedarydami, o tiesiog, teisingai ir stipriai, tvirta dvasia jame būdami.

Prie dabarties grįžtant, skaitmenininkai dabar tokio energetinio šaltinio vedami, ir puola vieningu frontu: idėjos, į kurią jie tiki, nes ji tapusi jų vidumi, suorganizuoti, jie jaučiasi teisūs, nes jų daug ir jie vieningi, jiems kol kas niekas nebaisu, priešingai, jie pasaulį tokiu būdu gelbsti (baisu bus, kai reikės mirti, nes mirštama po vieną ir visa teisinga realybė atsiskleidžia prieš akis viename momente – pasimato, kiek blogio padaryta ir iš siaubo numirštama ant visai).

O žmonėmis besijaučiantiems susivienyti niekaip nepavyksta, nes, bandant grįžti atgal į laiką, kai žmogiškumo pozicijos buvo stiprios, iš karto susiduriama su savo individualumu, menkavertiškumu, su apgailėtina, dvasios didybės neatitinkančia realybe… Kas įsivaizduoja, kaip būti bendruomenės nariu? Natūraliai, ne todėl, kad reikia ar taip yra teisinga?… Nes jau kiek ilgai yra skatinamas kiekvieno mūsų ego individualumas, originalumas, saviraiška ir jos vertė – jokių bendrų platformų, net ir rašytinių, apie prigimtas, natūralias nekalbant, nelikę. Ant bendro pagrindo nebe stovime, bendros esmės, sąvasties nebe jaučiame. Jei ką atsinešę dar prigimtinio, tai esame skatinami susimaišyti pasaulyje kaip kokteilis, įsitaisyti kitų prigimtinėse teritorijose (kad juos paskui mūsų rankomis policionuoti, kad jokių brexitų neįvyktų)…Jonas Gervė paskutiniais savo gyvenimo metais jau tik kartojo „jūs nepriimate vieni kitų, jau nekalbant apie tai, kad nemylit. O be šito esate niekas ir niekur… Ir liksit be nieko, nes nieko negalit, kad ir ko benorėtumėt“. Ir jis buvo teisus, kaip visada.

Mūsų visų ir kiekvieno energijos vektorius kitoks, nukreiptas, pakrypęs, iškreiptas vis kita kryptimi – mūsų taip vadinamas originalumas ir individualumas. Tautiečiai, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – galim būti vieningi tik tada, kai „visų nosys ta pačia kryptim žiūri“, kai visų energijos nukreiptos tiksliai ta pačia kryptim. – pabandyk dabar rasti bendraminčių bendruomenę ar bent jau gyvenimo partnerį!… Jei rasis pora bendrų punktų, tai turėsi taikytis su visais likusiais skirtingais… Arba nesitaikysi ir liksi vienas, kokiu ir buvai. Ne tik pasaulis, žmonės irgi, ir nuo vienatvės kenčia, ir kartu nesugeba išbūti.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as