Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis

Į tamą apie tai, kaip sunku grįžti, kad pradėti iš naujo… Profesorių Pyžkovą, vieną gyvybingiausių rusų istorikų, jau esu minėjusi ne kartą, rašydama apie senąjį tikėjimą. Tačiau jo populiarumas ir garsas prasidėjo nuo knygos apie rutų tikėjimo skilimą XVIIa. (Grani ruskovo razkola). Atrodo, tema įdomi tik siauram istorikų ratui, bet jos traktavimas toks naujas, jog pakeičia požiūrį į istoriją buvusią ir esamą, kokią ją tradiciškai žinome.

Pravoslavybės – ne tik graikiškos manieros, bet ir iš viso, krikščionybės šaknys Rusijoje labai negilios, jos daug maž iš to laiko ir eina – krikščionybė ir cerkvės buvo carų, ponų ir valdančio sluoksnio religija, ji valstybės susidarymą, jos centrizmą ir caro valdžią ne tik palaikė (ir palaiko), bet praktiškai ir įtvirtino… Kaip jau esu rašius, didžiulės teritorijos ir žmonių masės iki XVI – XVIIa.a. dar įsigudrino gyventi bendruomenine sąntvarka ir ne tik kad be religijos, bet be valdančios hierarchijos iš viso – vienyje su gamta, tradicijomis ir protėviais.

Gyvenimą reikėjo pragyventi gerai, iš esmės, juo džiaugiantis, mylint, šventes švenčiant, vaikus anūkus užauginant, kad atėjus laikui mirti, visi reikalai būtų baigti, darbai nudirbti, mylėta, gyventa sutarime ir išeinama būtų ant visai, į tėvų ir protėvių statusą – kai su likusia bendruomene bendraujama, jai padedama ir vadovaujama jau iš anapus, ir likusieji tavo buvimą ir vadovavimą jaučia kaip energiją, kaip su vėjo dvelksmu ateinantį žinojimą, jaučiamą visos bendruomenės, kiekvieno jos nario sutartinai, o ne kažkokio žynio ar burtininko (išaiškinamą kokiam ten kunigaikščiui ar vadui ir jo liepiamą vykdyti)… Tokių bendruomenių nebuvo galima priversti kariauti, nes niekas nenorėjo mirti ne savo mirtim ir pas protėvius nepatekti… Mirusį per anksti apraudodavo visa bendruomenė, suminėdama gyvenimo etapus, kurie liko jo nepraeiti, ir tokiu būdu energetiškai kaip ir vis tiek, juos kartu su juo praeidama, jį pas protevius vis tiek nuvesdama – tokia yra apraudojimo prasmė, o ne koks nors ten gailėjimas ar liūdėjimas – ko buvo liūdėti?

Būtent šitos teritorijos ir bendruomenės buvo labai skanus kąsnis tiek protestantams iš Šiaurės Europos,, tiek katalikams iš Pietų Europos, kurie  XVIIa. kovėsi dėl to, kad Konstantinopolyje (turkų sultono valdžioje beesančiame) pasodinti savą metropolitą ir šitą „didžiąją bizantinę tradiciją“ eksportuoti į Maskvos kunigaikštystę ir aplinkines, tokiu būdu atnešant ten savo tvarką, savo valdžią ir padaryti jas sava „melžiama karve“… Nes Europa jau virto pramonine, po Vestfaleno taikos religijos ten išsidalino teritorijas kas sau ir reikėjo ieškoti resursų bazės, iš kur žaliavą traukti, iš kur maisto ištekliai turėtų ateiti (ir į kur savą industrinę produkciją vežti). Rytų Europa jau buvo tam pajungta, Lenkijoje (po to ir Ržečpospolitoje) baudžiava jau buvo, per Kijevą, Malorosiją ją sėkmingai, nors ir ne iš karto, atnešė ir į dabartinę Rusijos teritoriją…

Pradžioje lyg geriau sekėsi Šiaurės Europos protestantizmui – per Novgorodą savo įtaką skleisti, vienuolynus kaip darbo kolonijas steigti, skitus, kur senoliai knygas perrašinėjo, protopopas Avakumas, bojarinė Morozova buvo iš tos stovyklos – nereikia apsirikti, kad jie „gerieji“ buvo dėl to, kad kankiniai. Jie lygiai taip pat su liaudies tradicijom, šventėm, įsitikinimais ir pasaulėjauta kovojo ir visa tai naikino, raštą, knygas brukdami, maldas, vienuolynų askezę kišdami ir gyvenimo džiaugsmą, gyvą energiją iš žmonių išmušdami… Gerai tik buvo, jog darbo etika ir amato, verslo dvasia su jais kartu atėjo – europinė Rusijos šiaurė visada turtinga buvo, baudžiavos ten nebuvo, pirklių dvasia gyvavo…

Bet laimėjo Nikono pravoslavybė, save vadinanti ortodoksine, kai liaudyje ji buvo „nauja“ ir nauja, kitokia, nepriimtina ir liko. Ji paskelbė Rusiją prasidėjus nuo Kijevo, dvasinę jos tradiciją atėjus iš tenykščio krikšto, Kijevo- Peščioros lavros, Mogiliovo dvasinės akademijos… Ten buvo reikalingi metraščiai surašyti, nauji popai paruošti, iš ten cerkvių statyba paėjo. Ne tik patys Romanovai okupantais buvo, bet ir praktiškai visa jų aplinkuma buvo aristokratai iš Malorosijos, Lenkijos, Lietuvos (gediminaičiai). Gal ketvirtadalis, tiesa, buvo vadinami vokiečiai – prūsai, švedai, ar iš Kurliandijos. Ir būtent tada galutinai paprastus žmones įbaudžiavino, ir, dar daugiau, jie negalėjo užsiimti jokiais verslais ar amatais, jie turėjo dirbti žemę. Taškas. Verslas tapo užsieniečių ir vietinės aukštuomenės privilegija – licenzijos, pirklių gildijos, leidimai prekiauti su užsieniu, viskas buvo labai griežtai reglamentuota… Dauguma vietinių pirklių buvo, galiausiai, iš sentikių ir jų pradiniai kapitalai buvo bendruomenių lėšos… O visa kas atėjo nauja, visa darė Rusiją atsilikusia, stabdė bet kokį vystymąsi ir tik traukė iš jos resursus… Ir kai visai jau buvo aiškus tos valstybės bankrotas, įvyko revoliucijos, pilietinis karas ir visiškas chaosas… Ir dar labai nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę – jokie bolševikai, trockiai ar leninai netikėjo, nei kad jie laimės, nei kad jų valdžia išsilaikys…

Pagal prof. Pyžikovo teoriją, laimėjo ir išsilaikė jie tik todėl, jog liaudyje atsibudo viltis, jog štai dabar yra galimybė visus carus, aristokratus, karininkus ir popus išspirti ant visai ir imti tvarkytis pagal save. Taip, iki revoliuciniai bolševikai, menševikai ir pan. daugiausia buvo inteligentai ir ne rusai, bet kaip nekeista, didele dalim juos finansavo pirklių ir pramoninis kapitalas – vietiniai turtingi sluoksniai norėjo atsiimti šalį iš užsieniečių rankų. Tik viskas pakrypo kiton pusės – tie, kas darė revoliuciją, kariavo ir griovė senąją visuomenę, jie netiko į naujos statytojus.

Dar Leninui gyvam esant, bet jau Stalinui įsigalint, buvo trys šaukimai masiškai tapti partijos nariais – gera idėja, nes tada į partiją susirinko ir didžiumą joje ėmė sudaryti valstiečiai ir darbininkai, dauguma, pasiro, iš sentikių tradicijų įtakoje gyvenusių bendruomenių… Ne iš tų sentikių, kur teigė, jog melstis cerkvėje reikia, bet dviem pirštais, o ne trim. O iš tų, kurie vadinami „bezpopovcais“ ir jų iš viso, tikinčiais niekas neregistravo, ir jie patys savęs tokiais nelaikė. Bet, užaugę jie  buvo bendro turto, bendruomenės interesų, vadovavimo ne savo vardu ar savo naudai (garbei) , bet bendruomenės pavedimu tradicijoje ir pasaulėžiūroje. Šita nauja partinė karta kaip tik ir parėmė partijos valymą, ir nuo trockistų, ir visokių zinovjevų, kamenevų, bucharinų kaip nuo svetimo, savanaudiško ir parazitinio elemento; būten iš jų išaugo „industrijos kapitonų“ karta, jie ėmėsi vadovauti fabrikam, mokytis inžinieriais, iš jų buvo tikėjimas šviesia ateitim visiems kaip galima realybėje. Nes buvo puikiai suprasta, jog kol šalis nebus pasivijusi Europos ir Amerikos švietimo lygiu ir industrine baze, tai iš viso, jos nebus galima laikyti savarankiška šalim.

Aš apie svetimus kalbu, nes iš šalies geriau matosi, kaip jie buvo savo vystymesi sustabdyti, ir kaip grįžo, pasivijo, gal net būtų išėję į priekį.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as