Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. I dalis

Įrašo juodraštį rašydama kovo 11- ą dieną, džiaugiuosi, pavadinimui galėdama panaudoti šį R. Ozolo teiginį… Bet praėjo jau kuris laikas nuo jo išsakymo ir galima plačiai diskutuoti, ir kas toksai dar yra žmogus, ir ką reiškia tauta.

Aš nesu artima švietimo ir mokyklų problematikai, bet kiek tenka girdėti iš įvairių šalių, tai toj srity viskas skaitmeninama septynmyliais žingsniais, nediskutuojant ir neatsižvelgiant į jokius protestus. Procesas toks intensyvus ir progresu tikima šitaip beatodairiškai, jog žmonėms belieka tik bandyti suprasti, kodėl šitaip elgiamasi: gerai, yra šėtono jėjos (pasak, pvz, O. Četverikovos), kurios visa tai pasaulyje vykdo ir kurioms žmonių nereikia, o reikia skaitmeninių biorobotų… Tik kodėl yra šitiek daug ir šitaip noriai visa tai vykdančių, įgyvendinančių – asmeniškai, įsitikinus ir su entuziazmu? Netgi padarant iš to savo gyvenimo tikslą? – Todėl, kad kitų tikslų nėra – iš alkio jiems?…Ar gal jie jau yra kitokie ir jų logika, požiūris į pasaulį kitoks – skaitmeninis, o ne žmogiškas, ir jiems yra tiktai natūralu viską aplinkui irgi versti į skaitmeną, pagal save – gryna magijos veikimo išraiška, nors ir kaip po tokia neįvardinta…

Nes „ne, tai tamsieji elito nariai užsiima maginiais ritualais, mes čia ne prie ko…“- Tamsieji elitai gal ir užsiima, bet tai daro pasaulyje gyvenančių masių rankomis. Žmonių rankomis tai daryti jiems nepavykstų, bet biorobotų palaipsniui jau yra prikurta (ir paaversta) pakankamai, kritinė masė yra. Ir tai nedideliai belikusiai žmonių daliai reikia greitai augti ir stiprėti, norint bent kažkiek ir bent kažką šioje situacijoje atsverti. Bet. Nereikia manyti, jog tie, kas žmonėmis dar jaučiasi ir keletą jų požymių turi, kad su jais viskas tvarkoj ir jiems kilimas į šviesų rytojų išklotas… Nes didžioji jų dalis yra tiesiog užsilikę nuo pereito performatavimo etapo, kai visi buvo verčiami inžinieriais ir technikais, technika besinaudojančiais ir ją aptarnaujančiais, nuo jos priklausomais, o iš lyrikų ir romatikų buvo atvirai tyčiojamasi ir jie buvo nurašomi kaip nevertingi.

Ir tikrai, be geležinio plūgo, traktoriaus, variklio, parkerio, telefono, siuvimo mašinos, interneto juk niekas ir nebe gali nieko… O į technikus vertė mases, jau apdirbtas raštingumu, mokyklos suole pasėdėjusias, mokančias parašyti pareiškimą, žinančias, jog čekius reikia neišmesti, bet susegti į vieną bylą, sugebančius naudotis bibliotekos katalogo kartoteka ir žinias įpratusius semtis iš knygų – dar V. Hugo romane Katedra parodė, kaip skirtingi yra knygų žmonės ir tiesiog, laisvi, dar valstybės biurokratijos nesusemti – valkatos, aišku… Agrarinė visuomenė su ponais kunigaikščiais dvarininkais ir visais kitais, kurie turėjo jiems sunkiai dirbti ir tarnauti, ir žmonėmis nebuvo skaitomi- paskui tas mases nuvarė nuo žemės, į miestus ir fabrikus, į kasyklas visokias ir kariuomenę – skurdas, ligos, karai – iš tų masių juk nieko neliko… Išskyrus į civilizacijos pakraščius pasitraukusius ir miškuose pasislėpusius sentikius. Performatavo ne (tas) mases. Performatavo tuos, kurie gyveno gerai, kuriems nieko netrūko, buvo aptarnauti, apžiūrėti, kuriems netrūko individulios gyvenimo erdvės – apartamentai, vilos, rūmai – lėšų daryti, ką nori – daugiausia pirkti, ką nori, baudžiauninkai dar uždirbs – galimybių keliauti, studijuoti, lošti, ištvirkauti. Būtent jų sielos išsilaikė neiširę, ir jie gimė vėl, ir sudaro dabartinės individualistinės visuomenės pagrindą.

Jiems yra natūralu žiūrėti tik savęs – mums yra natūralu – bet kurį kitą žmogų matome tik kaip naudingą sau funkciją… Ir savo ruožtu skundžiamės, kaip mes stengiamės kitiems, o jie priima tai kaip jiems natūraliai priklausančią dalį, kaip prigimtinę teisę – nėra jokio įvertinimo, dėkingumo, bendradarbiavimo… Yra tik juodas išnaudojimas ir asmeninė vienatvė. Jokie bendri reikalai nevyksta, nes kiekvienas užsiėmęs išsikelti save, įrodyti savo svarbą, originalumą, išgarsėti, praturtėti: visi dainininkai, tik nėra klausytojų, visi dailininkai, tik nėra žiūrovų, visi viršininkai, tik nėra dirbančių… Pilna idėjų, tik nėra jas įgyvendinančių… Sielos atsimena, jog buvo didelės, svarbios ir galingos, todėl dabartinio gyvenimo situacijoje jaučiasi traumuotos, sumenkintos, neįvertintos…Kai, sakytum, gyvenk ir džiaukis, žmonių masėms dar niekada taip gerai nebuvo. Tik dabar į mases gimė tie, kurie mases visada niekino – taip karmos ratas sukasi. Todėl didžiuma savo dvasinėm kančiom užsiėmę, objektyvios situacijos nemato, savo kompleksus kompensuoja, kaip galėdėdami, o pasaulis tuo tarpu kaip ėjo niekais, taip ir eina.

Bet palaukit palaukit. Jei kažkokiu momentu, sakykim, XVIIIa. buvo tamsios masės ir buvo aristokratija, nieko bendra su jomis neturėjusi, ir tų masių nebėra – jų sielos arba sudilo, arba išėjo pas protėvius ant visai – tai kas tada ta aristokratija ir iš kur ji atsirado? Ar jie – žmonės? – O jei ne, tai ką, žmonių jau nebėra nuo tų laikų, kai jų masės išnyko? Ir mes jau esame biorobotų pro proanūkiai? Ar kas ta aristokratija buvo?… Jonas Gervė kažkuriais metais per praktiką prie Lamos ežero yra šnekėjęs, jog visi tenai su juo susirinkę, jo teoriją studijuojantys, ne tik kad iš ponų pereituose gyvenimuose kilę, bet laikais, dar senesniais, kartu su aristokratija radosi iš žmonių ryšio su dievais: jie visi tada jau buvo pusdieviais – herojais, trynėsi apie Olimpą ir netoliese dievų.

Jei tada jų dieviška kilmės dalis padėjo jiems išgyventi evoliucijos bėggyje, kai nedieviškos masės pradingo negrįžtamai, tai dabar tos dieviškos struktūros mumyse kaip tik mums trukdo, žlugdo ir pjauna: individualizmas, savęs susireikšminimas, kitų naudojimas  savo idėjoms įgyvendinti ir tikslams pasiekti, ar tiesiog, išgyventi. O kas bent kiek su J.Gervės teorija pažįstamas, žinot, jog dievai yra tolygūs parazitams… Parazitų tokiu būdu tapę per daug, o žmonių (dalis mumyse) vis mažėja. Ir kad dieviškų struktūrų savyje reikia atsisakyti, kad jas pakeistų žmogiškos.

Kai esi pasiklydęs, nežinai, kur esi, kas vyksta ir kas bus toliau, negalima aklai mestis vis toliau į priekį ir tikėti, kad kažkada savaime viskas bus gerai – ką skaitmenininkų stovykla entuziastingai daro, kad tik nereiktų jausti labai negero jausmo paširdy… Reikia eiti atgal iki tol, kol prieisi vietą, kai dar žinota, kur esama, bet dėl vienų ar kitųpriežaščių buvo pasukta klaidingu keliu… Bet tas grįžimas nėra nei paprasta, nei lengva.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as