Veltui tariamas žodis (pabaiga)

Sakoma, kad veikimo kartu su visais – su partija, akcija ar kitokia žmonių mase – laikas praėjo.

Dabar užsiskaitys tik tai, ką padarei tu pats, individualiai… Ir, ne tiek bendram reikalui užsiskaitys, kiek tau pačiam, savęs susikūrimo procese.

Nes tik individas gali pergyventi pralaimėjimus, bet išlikti nepralaimėjusiu, ir pradėti iš naujo, tiek kartų, kiek reikės (perfrazuojant Maya Angelou)

Žmonių masė tokio sugebėjimo neturi.

Ir ji lieka vis dar įtakinga negatyvia prasme – kaip tik nedarydama nieko, ji kol kas individualias akcijas nusveria. Kol kas.

Kol esame pamiršę, kad stiprus individas yra įgalus suvaldyti mases… Leninas, Hitleris, Mao, Ghandi – gaila, teigiamų pavyzdžių mažiau. Bet yra.

Kodėl jūs manote, kad individo jėgą, galimybes ir stiprybę šitaip stengiamasi diskredituoti ir sumenkinti?

Viską, kas individą vysto ir stiprina, viską tuoj pat stengiamasi arba nuleisti į mases ir kokybę išmainyti į kiekybę (universitetinį išsilavinimą, pvz.), arba priešpastatyti masėms, kaip elitiška, ir, todėl, egoistiška ir gėdinga… Lyg pačios masės tai negali būti egoistiškomis.

Manau, kad daugeliui lietuvių amerikiečiai taip prie širdies, nes jie yra gyvas įrodymas, jog vien tik savo įgimtu gudrumu, verslumu, be jokių mokyklų ar studijų, visiems kartu galima tapti  turtingais.

O intelektualai tarp mūsų save mieliau identifikuoja su Europa, su miestų kultūra (Amerika dar ne taip seniai – tarpukaryje – skaitėsi tiesiog šalis be jokios kultūros, su minuso ženklu jos vietoj).

Ir kol Europa yra stipri, intelektualai irgi jaučiasi stiprūs.

Kas ima Europą pulti, intelektualo statusą kaip ir praranda, likusiųjų akyse (jei buvo tokį turėjęs).

O, kad su TSRS iširimu , socialistinis projektas nepasibaigė, kad į kapitalistinį pasaulį savo laiku atgal išspirtas Trockis be pasekėjų neliko (pilnos auditorijos Berkeley, CA pereito amžiaus šeštam dešimtmety, pvz.), ir kad tie pasekėjai dabar įtakingi daugelyje pasaulio vietų, o jau Europoj tai tikrai – lygiai taip pat į vieną katilą viską vienija ir naują eurožmogų intensyviai (ir agresyviai) formuoja, tai to daug kas dar nemato (arba nematyti nusprendę, nes tada patiems gyventi ir galvoti reiks).

O dar kitiems veikėjams tai ir nesvarbu.

Jie – veikėjai, ne mąstytojai kokie nors: komunistai į liberalus šita prasme persirašė  automatiškai.

Tony Judt, lygindamas Ameriką ir Europą, prieina įdomią mūsų diskusijai išvadą :amerikoniškoji praturtėjimo galimybės svajonė suvienija vargšus amerikiečius su turtingais labai sėkmingai.

Europiečiai žymiai realiau suvokia savo galimybes ir vietą finansinėje hierarchijoje. Kai tuo tarpu Amerikoje žymiai daugiau žmonių tiki, kad jie yra turtingi, negu iš tikro yra… ir dar didesnė grupė mano, kad prie turtingųjų prisijungs, kai išeis į pensiją (kas irgi realybės neatitinka) .

Todėl, žiūrėdami į turtingus ir privilegijuotus, amerikiečiai žymiai mažiau linkę matyti tame neteisybę.

Jie greičiau juose įžiūri save kažkokiu tolimu momentu ateityje. Jie mano, „palikim sistemą nepakeistą, tai kai aš praturtėsiu, man irgi didelių mokesčių mokėti nereikės“.

O dabar paritaikykim tai Lietuvai ir žinosim, kodėl revoliucijos greitu laiku nebus (intelektualai irgi patenkinti, mėlynos europietiškos rankos dar maitinami, iš jų irgi nereikia nieko tokio laukti).

Bendra padėtis apverktina, o nepatenkintųjų ja – mažuma.

Paskaitant eilinį kartą pasisakymus, skirtus tautai mobilizuoti rinkimams ar referendumui, ir atkreipiančius žmonių dėmesį, kaip eilinį kartą valdžia iš jų tyčiojasi, jų teises ir laisves pamina, ir „gal dabar tai jau gana?“, norisi atkreipti rašiusiųjų dėmesį, ar ne bus tik taip, kad žmones – tautą – žeminat, pereinama tam tikra riba, ir, kad visai tame procese nenumirti, žmonės tiesiog nebesijaučia savimi, bet tapatinasi su juos skriaudžiančia valdžia?

Jaučia ne savą kančią, bet valdžios jaučiamą tame procese pasitenkinimą?

Tiki kažkokiu stebuklu patys ateityje į tą valdžią pralįsti ir irgi viskuo tuo pasinaudoti?

Skriaudžiamasis gali imti jaustis savo skriaudėju… jį teisinti, ginti, mirti už jį, jeigu reikia… Oi, atsiprašau, už tėvynę.

Tai kas tada esu aš, kad  tokio jų pasirinkimo negerbčiau?

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as