Nefantazijos. VI dalis, pabaiga

Antropologai jau ne kartą aprašę, kas įvyksta su aborigenų bendruomene, kai jų dvasinės vertybės susiduria su dabartinės civilizacijos įtaka: jie praranda gyvenimo džiaugsmą, sugriūva įprastinė jų gyvenimo sąnkloda, moralė, pagal kurią gyventa, ima nykti ir ištinka visiškas nuosmūkis… Tai štai, mes dabar randamės tokioj situacijoje. Tik mes taip ir nesusivokėme, ką mes praradome. Nes mūsų idėjiniai vadai buvo labiau susirūpinę savo postų išlaikymu, nei giluminių realybės pokyčių susekimu ir įvertinimu…

Mes dabar daug kalbam apie materiją, tyrinėjam jos fizines sąvybes, laboratorijose demonstruojam vienokius ar kitokius bandymus ir reakcijas. Bet pati materijos savoka tapusi sausa ir nežmogiška – ji nebe mūsų visų Motina Žemė, dvasiškai ji mums jau nieko nereiškia. Tapusi grynai intelektualine sąvoka. Kur tie laikai, kai Žemės Motinos įvaizdį jautėme giliai ir intensyviai?… Tas pats ir su dvasia, buvusia visa ko egzistuojančio Tėvo įvaizdžiu – dabar ji patapusi intelektu ir sumažinta iki egoizmo ribojamo žmogaus mąstelio. Kolosalus emocinis „Tėve Mūsų“ maldos neštas krūvis, visas ir susigėrė į intelektualinės dykumos smėlį… Dabartinis žmogus nesugeba įvertinti, kiek racionalumas yra sunaikinęs mūsų sugebėjimą jausti ir naudotis, suprasti dieviškumo simboliką – mes esame atiduoti tiesiai į psichinį pragarą!

Žmogus išsilaisvino nuo prietarų, kaip jis pats mano, o iš tikro prarado ir savo dvasines vertybes. Dvasinės ir moralinės tradicijos yra nutrauktos, ir už tai tenka susimokėti visuotine deziorentacija ir nuopoliu, kurie gręsia pasauliui, kokį jį pažinojom ir iki šiol manom žiną, pabaiga… Straipsnyje „Link Dioniso“ bandyta papasakoti, kaip procesas vyko: turima omeny ne konkretus graikų mitų, švenčių ir kultų personažas Dionisas. Kalbama apie principą – tam tikrą figūrą, kuri gali turėti skirtingus vardus ir atributus skirtingose religijose. Karlas Kereniji savo studijoje apie Dionisą gana smulkiai aprašo šio tipo religines figūras. Jos surištos su apsvaigimu, ištąsymu dalimis, chaotiškais šokiais, pučiamais ir mušamais instrumentais, įvairių gyvūnų metamorfozių ciklais, su kaukėm ir šventais vaidinimais, ožių ir jaučių aukojimais… Beprotybe ir orgijomis.

Su dievų epifanijom – mirtimis ir atgimimais – vienu žodžiu, su audringa, nesuvaržyta, ekstatiška stichija. Stichija, dar nesutvarkyta pagal taisykles, bet jau dieviško gyvenimo, dionisiškų simbolių, žestu, vaizdų, situacijų besisukantis ratas. Tenai, kur tokį randame, vienose ar kitose kombinacijose, tenai randasi ir dionisiškos filosofijos teritorija – „tamsusis logosas“, nors ir dar tik latentinej formoj… K. Kereniji mano, jog Orfistų teologija pradeda įgauti formą, kai Dioniso kulte, be tradiciškai jame dalyvaujančių moterų – menadų, fiadų, bakančių – ėmė laisvai ir masiškai dalyvauti vyrai. Ir tai, ką Dioniso žynės pergyveno betarpiškai, vyrai ėmė reikšti susistemintoje, sutvarkytoje mitologijoje, teologijoje, religijoje ir protofilosofijos formoje.

Nuo Orfizmo einama link Pitagoriečių, Heraklito, toliau – Platono dialektika, neoplatonikai… O Dioniso kultai patys  – jau irgi, tik atgarsiai iš senesnių, mums nežinomų… Į vieną pusę einama link Apolono, į kitą – gilyn, į laiką, link Kibelos. Dionisas tampa tokiu lyg ir tarpiniu tarp apoloniško intelekto ir balso neturinčios materijos teritorijų. Bet. Apie sąmoningą patekimą į šią „realią realybę“ tarpe pojūčių ir intelekto jau negirdime nieko. Priešingai, reikia gerti, svaigintis, leistis apsėdamam ar kažkaip kitaip nuslopinti kūno pojūčius ir smegenų veiklą. Ir tada dar lieka tik tikėtis, kad pasiseks… O įsikišę į procesą vyrai, jau nukeliauja tiesiu taikymu į intelekto lankas, ir mes iš jų paveldim intelektualių filosofavimų išvedžiojimus ir racionalių įrodymų bandymus. Ir, kai civilizacija tampa per daug abstrakti, intelektualinė ir techninė, visuomenė apimama neaiškių baimių, fobijų, nervinių sutrikimų, kas yra tiesioginė paseka, kai žmogus neįsižeminęs, praradęs sąlytį su konkretika, abstrakčių idėjų užvaldytas.

Tada, žinoma, tenka tiesiu taikymu grįžti prie kūniškų pojūčių, emocijų – valgis, gėrimas, seksas, amatai, materija tampa išsigelbėjimu, paprastas judėjimas, nieko negalvojant (kad pravėdinti galvą) atneša palengvejimą. O ideologai tuo tarpu ima dainuoti, jog žmogus yra nieko daugiau, nei tik gyvūnas, gyvulys, ir tai atrodo tiesa įvairiems advokatams, tapusiems sūrių gamintojais, buhalterėms, persimetusiom į duonos kepimą, inžinieriams, tapusiems virėjais ar krepšių pynėjais provincijos ramybėje… Tarp dvejų kraštutinumų blaškomasi, o vidurinio kelio į ten, kur reiktų, kaip nerandama, taip nerandama. Netgi išlikusių tekstų jau negalime suprasti taip, ką jie buvo rašyti, kad reikštų. Toks paprastas klausimas, Mitraizme Mitra yra vyras ar moteris?

Žinant, jog tais laikais kariai, kaip ir paskui riteriai, garbino moterišką dvasinį pradą savyje (kaip komplektuojantį vyrišką fizinį)- mūsų Diana, Maloningoji Ponia, Jūros Žvaigždė – tai aišku, jog Mitra buvo moteriskos giminės. Bet, civilizacijai keičiantis ir vyrų sufilosofuotom filosofijom įsigalint, tai ką gi kariai galėjo garbinti? Tik kitą karį – stipresnį, galingesnį, įtakingesnį! Apie kokias moteris gali būti šneka? Aišku, kad Mitra – vyras ir karys!… O dabartinis ideologinis durnizmas apsidžiaugia – taigi jis androgynas buvo! Abejų lyčių vienu metu! Koks puikus pavyzdys! – sektina…Apie mergelės – maagd – esmę jau rašiau, bet jei grįžti prie kito pavadinimo – virgin – tai jis reikš tą patį, nors kalbiškai negiminingas. „Vyr“- yra turbūt seniausias egzistuojantis vyro įvardinimas (iš sanskrito, bet ir pas romėnus laisvas žmogus taip vadinosi).. O „gin“ yra dvasia, esmė – džinas norų išpildytojas, džinas – distiliuotas alkoholis… Žodžiu, virgin – vyro dvasinė vadovė (psichologai tam Animos terniną sugalvoję).

Templieriai, sakoma, garbino Joną Krikštytoją ir Mariją Magdeleną, kas senesniais laikais, ko gera, buvę vienas ir tas pats. O Marijos Magdelenos palaidi ilgi plaukai yra atgarsis Vėlino, kuris visda plaukuotas ar Veleso (volosatyj – plaukuotas) – ano pasaulio valdovų… Kas netikit, kad viskas gali būti šitaip chaotiškai susimaišę mūsų supratime ir atėję iš visiškai sumaišytų raštų, imkim baškirų pavyzdį. Pas juos dabar yra įsivyravęs islamas, bet Šėtoną Alachas iš dangaus trenkia perkūnu… O gamtą ir aplinkinį pasaulį dar visai neseniai, pagal ju supratimą, valdė dvylika gamtos dievų – žemės, ugnies, vėjo, vandens ir t.t. Kol visiems apaštalams butų įvardyta ką veikti ir nei vienas be darbo neliks. Čia, matyt, ankstesnės – keltiškos, šv. Patriko krikščionybės pėdsakai, o žalia jos gamtos ir gyvybės spalva gražiai persivėrtė į Pranašo vėliavos spalvą ir nieko daug keisti nereikia.

Iš viso, yra rimta teorija, jog pasaulis jei ir buvęs viena kultūrine teritorija, viena imperiją, kuo dabar labai mėgsta girtis rusai, prisirašydami ją sau ir skelbdamiesi palikuonimis, tai ji, ko gera, buvus keltiška. Ir Airija – IRland – tinka ir sutrumpinimui Imperia Rusov, bet reiškia ką kitą… Rossy reiškia raudoną, raudonplaukį – t.y. keltą… Nežinau, ar jūs daug raudongalvių rusų esat sutikę, bet man nedaug tekę.

Ir etruskai, kuriuos taip labai į save rusai traukia, gyveno ne Etruskijoje, bet Etrurijoje… Tai čia dar geriausiu atveju Riurikovičius ir Rūro sritį galima prikabinti, bet prie ko čia dabartinė Rusija ir pereitos imperijos Romanovai, tai man lieka neaišku. Keltiškas kryžius Rusijoe Europos šiaurėje yra buvęs, bet Tudorus – čiudjo – iš tos teritorijos novgorodiečiai išvijo. Tiudorai, rožė – tai raudona (roža, ryžas…)… Rasa, labai gali büti, jog ne dèl baltumo – ji ne balta, ji greičiau bespalvė – jinai greičiau yra „dievų ašaros“- didvyriai kariai, herojai – raudonplaukiai „laukiniai“… Laisvi. Ta prasme, jog darbu neužsiimantys, keliaujantys, kariaujantys…

Dar įdomus momentas, jog slavai nesuveda to savęs pavadinimo su vergais, vergyste (slave angliškai)… Jie vis apie šlovinimą ir šlovę, bet kas toks atsisėdęs kitą vis šlovina? – tas, kuris nuo jo priklausomas. Arba vien jau šlovinimo faktu save prie to, ką jis škovina, prisiriša. Nesavarankiškas, nelaisvas, vadinasi. A. Tamanskis irgi tvirtina, Cargrade girdi, pirmi sultonai slaviškai kalbėjo, o ne arabiškai. O „aRABas“, įdomu, ar irgi ne vergą reiškia, tik slaviškai… O mentalitetas jų irgi vergiškas, ką nori daryk, tik poną duok, kurį būtų galima garbint.Vienu žodžiu, kas Rusija pavadinta, nebūtinai iš tikro Rusija ir yra – panašu, jog didžiaja dalimi taip pavadintos buvę Turano žemės…

Kaip, pvz, Prancūzija vadinama, kas seniau didele dalim Oksitanija buvo iš pietų ir Flandrija iš šiaurės, arba, kas Lietuva turėtų vadintis, Baltarusija vadinasi… o iš tikro yra Gudija, t.y. Gerieji žmonės. Ta prasme, jog geras – tikras, o blogas – foul – falšyvas…

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as