Nefantazijos. V dalis

Trumpai tariant, Mundus imaginalis yra kūniškas pasaulis, bet mažiau kūniškas, nei mūsiškis – tarpe grynos dvasio ir grynos materijos… Galima palyginti su egzistavimu veidrodyje – veidrodžio materialumas yra atvaizdo pasireiškimo vieta.

Kognityvi vaizduotė – puikus veidrodis – materija, iš kurios viskas gali simbolizuoti viską, būti skirtingais, nors padarytais iš to paties. Tenai galima gauti žinias ir nesusipainioti racionalumo dilemose -„ar tai tikra, ar netikra?“- „išgalvota ar realu?“-„materialu ar dvasiška?“… Sąmonės socializacijos procese susikūrėme sau panašią dilemą:“istorija ar mitas?“ O kai esam pažįstami su Aštunta sfera – dvasiniu slenkščiu, tada tokie susipainiojimai negręsia… Svedenborgas dar gerai apie visa tai rašė XVIII amžiuje (o Česlovas Milošas paaiškino, kaip jo raštus suprasti „Ulro žemėje“).

Kas tai per organas, kurio pagalba pereinama iš išorės į vidų? – tai ne kūno pojūčiai, ir ne intelekto sugebėjimai, bet tai, kas yra jų tarpe: aktyvi, pažįstanti, statanti vaizduotė. Ji transmutuoja vidinę dvasios būseną į išorę, padaro ją matomą mums, atvaizduoja simbolių pagalba. Šitos transmutacijos pagalba ir vyksta visos kelionės po dvasines erdves. Ji taip pat dvasinę erdvę paverčia apimtine, turinčia erdvinius išmatavimus. Pirmas postulatas: vaizduotė yra grynai dvasinė savybė, nepriklausanti nuo fizinių organų, todėl ji išlieka, kai kūnas atmiršta. Ši jėga ir yra „dvasios akys“, ja žmogus gyvena toliau, po mirties: jei šia aktyviaja vaizduote matai, tai „pomirtinis gyvenimas“ yra, pataikai į realybę, esančią prieš mūsų realybę, matai daiktų ir veiksmų prototipus – idėjas, formas…

Kol šiuolaikinis žmogus gyvas, jo vaizduotė „išskydus“ – ji klaidžioja, nesukoncentruota, sekdama pojūčiais. Kai kūno nebėra, ji gali susikoncentruoti ir pademonstruoti savo nepriklausomybę… Avicena šią būseną jau tapatino su sapno būsena, bet jos nėra tapačios: kai žmogus sapnuoja, sapnai yra veikiami procesų, vykstančių jo kūne.Kai islamas tvirtina, jog „žmonės miega, jie atsibus, kai numirs“ miegą jie turi omeny perkeltine prasme, kaip paskendimą iliuzijoj. O mūsų gyvenimą simboliškai prilygina sapnui kaip tik todėl, kad mes nanaudojame kognityvios vaizduotės. O tiktai jinai yra kelias į realią realybę., išėjimas iš iliuzinio pasaulio, iš kurio naktį miegodami, neišeiname.

Antras postulatas: pažintinė vaizduotė yra svarbi savo sferoje – mundus imaginalis, ten ji veikia, renka žinias, ir visa tai yra realu ir turi vertę… Dar nekalbėta, kuo įpatingas yra trečias ankščiau minėtas miestas Churkalja – tenai laikas gali tekėti ir atgal, ir erdvė sukuriama valios pagalba. Aiški Vaizduotės vieta tarp pojūčių ir intelekto, padeda ją konstruoti, sulaiko nuo klaidžiojimų… Nes kai vaizduotė ima tuščiai klajoti, ji nebe vykdo savo funkcijos: matyti ir atkurti simbolius, vedančius į vidinę sąmonę – ir Malakut ( dvasios pasaulis ) žmogui tampa nebe egzistuojančiu… Aristotelio kosmologijoje dar buvo Angeliškos hierarchijos (dangiški angelai, virš jų – angeliškos inteligencijos)… Ir Paracelsijus jau perspėjo nemaišyti dvejų dalykų, tikrosios Vaizduotės, apie kurią kalba alchemikai, ir fantazijos, kuri gali vesti į beprotybę. Įdomu, jog Imaginalis vera reiškia ir „tikrąją“ ir „žalią“- t.y. gyvą, amžinai jauną – kaip Pranašo vėliava ir šv. Patriko bei airių krikščionybės spalva.

o mes dabar jau dviejų vaizduočių viena nuo kitos neskiriam, mums jau viskas susimaišę.  Vaizduotė mums – fantazija, folle de logis… Kai tradiciniame islame net ir menas, ne tik vaizduotė, išlikęs rimtas, hierarchiškas, įsišaknijęs – išlaikantys tvirtą pagrindą, išlaiko jėgą ir svarbą! O pas vakariečius visi tie dalykai nuėję niekais… Pirmosios Vaizduotės reikšmes nebe pažįstam, antroji vyrauja mūsų „iliuzijų mugėje“, ir visa, kas iš jos dar likę ar rodoma, yra nebe rimta, nebe svarbu, pagrindai atmesti – telieka žaismas, fantazijos – saldžios arba siaubingos…

Žodžiai „teatras“ ir „stebėti“ yra iš tos pačios šaknies ir reikšmės, ir ne tik graikų kalboj… Antikinėja Graikijoje teatras buvo laisvų – darbu neužimtų – žmonių užsiėmimas (ir kas kita, nei „duona ir reginiai“ pas romėnus). Sakoma, jog stebėjimo pagalba jie įgydavo teoriją ir toliau ją įgyvendino praktikoje.. Ir tai buvo teatras, kuris kūrė gyvenimą, tokia buvo teatro egzistavimo pirminė prasmė ir tikslas. Jei šitai suprasime kontekste viso to, kas jau surašyta aukščiau, tai suprasime, jog tie neužimti darbu žmonės buvo magai. Sukoncentruotos sąmonės stebėjimo pagalba jie matydavo realybę už mūsų realybės – idėjų formas, vaizdus, judesius – ir praktikos pagalba pernešdavo, ką atrinkdavo kaip tinkamą ar norima, matomai, pervesdavo į mūsų realybę – įkūnydavo materijoje: toksai „teatras“ kūrė gyvenimą pačia tiesiogine to žodžio prasme. Gyvenimas vyko ne toks, koks ateidavo, įvykdavo ar pavykdavo – priežaščių ir pasekmių grandinė, kokią pažįstame dabar – bet toks, koks būdavo sukuriamas, manifestuojamas tų, kurie turėjo šitą galią ir valią – magų.

Teatrą be teorijos jau nevadino praktiniu netgi ir dabartinėje prasmėje, kurią teatrui teikiame. Tada iš teatro telieka amatas – techne – technika. Ir jau yra vergų – darbu užimtų žmonių užsiėmimas. Tas pats atsitikę su kitais vaizduojamais menais: šventų paveikslų tapytojas, smūtkelių raižytojas, dievų atvaizdų marmure skulptorius nefantazavo – jis keliavo į Vaizduotės šalį – mundus imaginalis – ir įkūnydavo atvaizdus, ten matytus (net ir kai jau ne materializuodami iš nieko, bet meninės kūrybos procese). Kūrybinės kančios ėmė rastis, kai kūrėjas nebe sugebėjo taip lengvai keliauti į dvasios erdves, matė jų turinį sunkiai ar su pertrūkiais. O kai radosi sekuliari tapyba, XVI amžius – mažieji olandai, tai tai jau buvo amatas, pardavimui ir pragyvenimui sukurti vaizdai, nukopijuoti čia pat vietoj, labai techniškai, bet mūsų pasaulyje. Niekur toli dvasiškai nebe keliaujant. Jie jau nebe turėjo Vaizduotės – fantazijos pirmine jos prasme… Ir jiems jos nebe trūko.

Toksai vaizduojamas menas, kaip ir teatras dabar mūsų suprantama prasme, gyvenimą reprezentuoja – atkuria, kopijuoja, pamėgdžioja, o ne prezentuoja t.y. sukuria… Kaip tikrą – tobula iliuzija. Nebėra dvasios, nebėra ir kūrybos.  Įdomu, jog dabar mes, vakariečiai, šitaip pat matome kiniečius ir kitus azijos gyventojus – jog pastarieji gali tik kopijuoti, atgaminti, dauginti. Idėjų jie neturi, nes idėja – dvasios privilegija! Kai germanai – maži žmonės, germos – yra sukurti kaip tik ir darbams dirbti. Kurti gali didelės dvasios, laisvi – kur tokie dabar dar yra, jei yra iš viso?

Kadangi tokie ir panašūs dalykai mums jau neaktualūs ir nedomina, laisvai galime teigti, jog tradicinei kultūrai mes nebe priklausom. Mūsų gyvenimas mokslinėje civilizacijoje jau yra užvaldęs netgi ir tai, kaip mes matome vaizdus. Mums pastoviai rodoma, ką reikia, kad mes matytume: kinofilmai, televizija, Instagrama ir kiti interneto pavyzdžių rodytuvai. Vaizduotė, simbolių supratimas, kiek jo dar yra, yra degradavę iki kūniškų pojūčių lygio… Dar vienetai, kurie domisi mistika ar tikintieji, kuriems mistika dar nesvetima, kaip taisyklė mano, jog ekstazės būklėje (jei ji kam kada dar pasitaiko, nutinka), žmonės turi galimybę pamatyti „aukštesnius pasaulius“.

Kai realiai yra atvirkščiai – kas aukštesnius pasaulius mato, gyvena ekstazėje. T.y. jaučiasi iš tikro gyvi pastoviai. Kas pažįstamas su realia realybe, Aštuntu klimatu – šalimi niekur – tas nebe užsiima socialinių utopijų kūrimu, fantazijom, menų žaidimais ar idėjų žaismais šiame, ir taip jau iliuzijų dirbtinumo, netikrumo kupiname pasaulyje.

(bus daugiau)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as