Nefantazijos. II dalis

Apie herojus. Žūti, pasiaukoti yra ne gana. Reikia žūti už teisingą, dievo užmanytą reikalą. Nesvarbu, ar tu tiki tavo teisumu, ar ne – tai subjektyvu. Jei esi geras žmogus, bet žūvi už neteisingą reikalą – didvyriškumas neužsiskaito. Jei esi blogas, bet žūvi už teisingą reikalą – tada vis tiek didvyris… Didvyriu negalima tapti, trukdant įvykdyti dievo užmanymą žemėje, kad ir geriausių ketinimų ir idealų vedamam! Reikia būti įsirašius į dievo vykdomą siužetą – heroizmas pats savaime nėra apdovanojamas nemirtingumu.  Jei esi ne toje pusėj ir žūvi, išsigelbėjimo nėra. Žinoti, kuri pusė teisi, galima tuo geriau, kuo geresnį kontaktą turi su dvasia savyje, žiūrai iš aukštojo liudininko pozicijos, o ne iš emocijų, naudos, įpročio, lojalumo ar arogancijos. Teisuoliu netampama tokiu būdu.

Labai tinkama metafora, kalbanti apie „Amžiną Trojos karo stovį“. Herodotas užfiksavo momentą, kai dievai nusisuka nuo žmonių, nustoja lieti ašaras, ir, vadinasi, nebe gimsta iš tų ašarų naujos herojų dvasios… Dievai dar kažkiek dalyvauja pasaulio reikaluose, bet jau faktiškai iš jo traukiasi. Ateina „dievų žiema“. O tai reiškia žmonių istorijos pradžią ir dievai lieka tik pasakose, mituose… Žmonėms palengvinta gyventi žemėje, jie gali tai daryti nesusimastydami, hedonistiškai, bet tuo pačiu išaugo atstumas iki amžinybės, kai herojai gyveno kovoje, bet žūtis jiems jau  buvo pirmas žingsnis amžinybėn.

Herojai, kaip suprantam, yra tie, kurie turi  asmeninį, personalizuotą likimą. Po jų, toliau, žmonės pasaulio prasmių kūrime jau nebe dalyvauja, viskas tampa „per daug žmogiška“(Nyčė). Ir žmonės tokie baisūs ne tuo, jog pirmauja nuodėmėse, pasileidime ir nusikaltimuose – ir herojai, ir titanai ar atlantai buvo žymiai didesnio mąstelio – bet tuo, jog viskas tampa neleistinai patologiška, gėdinga, smulkiai buitiška. Ir tai dievų daugiau nepaliečia, nesudomina – jiems čia nebėra ką veikti… Amžinybė tampa mums abejingą! – Žmonės asmeninio likimo nebe turi. Jų likimas beveidis, objektyvizuotas – aklas ir beprasmis. Žmogaus „deheroizacija“ yra tuo pačiu metu ir „dehumanizacija“ – kas ne herojus, tas ne žmogus… Kaip ir kas ne poetas, neįkvėptas, tam dvasia ir neįkvėpta. Adoman (į Adomą) netgi ir yra tas pats, kad „ademen“- kvėpuoti (taip pat ir „adamant“- ryžtingas, nepalenkiamas…)

Nebūti „dievų ašaros nešiotoju“ indoeuropiečių kultūroje buvo blogiau, nei nebūti iš viso: jei Europa šventą raštą ir turi, tai yra Iljada ir Odisėja!… Ir kalba ne apie teologiją ar mitologiją, psichologiją ar estetiką. Esmė istoriale. Europoje jau daugiau, nei 2500 metų, viskas vystosi aplink amžinai vykstantį tikrąjį Trojos karą: visi po to buvę karai, tiek realūs, tiek išgalvoti – buvo graikų (o paskui ir juos sekusiųjų) interpretuojami kaip Trojos paėmimas. Į Trojos karo herojus buvo lygiuojamasi, jie buvo garbinami, kaip ir dievai… Dar labai labai ilgai Homero poemos nebuvo laikomos nuėjusiomis į praeitį. Jos buvo dabartis, kurią reikia atkariauti iš likimo. Reikėjo atkariauti teisę į asmeninį likimą, kad ir baisų ar dramatišką – šis konservatyvus heroizmas ir yra europietiškos dvasios esmė – kovoje vėl tapti dievų ašarų pagimdytiems!

Dzeusas iškreipė herojų gyvenimą, kad apsisaugoti savo būtį: dievai išrovė žmoguje dieviškumo šaknis, kad žmogus- herojus negrėstų jų valdžiai ir saugumui. Kaip danguje, kaip sakoma, taip toliau ir ant žemės…  Tik, tokiu būdu žmonės tapo abejingi dievams, irgi. Dievai buvo bejausmiai, o ateizmas yra jausminis. Ir „žmonės be dievų šaknies“ nuvertė dievus efektyviau, nei su dievais kovoję herojai! Ir būtent, savo silpnumu, tuštumu, smulkmeniškumu. Ne savo jėga. Ne. Ir iš po dvikojų šiūkšlių, iš po komposto matosi besišypsantis Gyvatės snukis. Girdisi titaniškas chtoniškų matriarchato jėgų juokas – revanšas. Šitiems žmonėms Homeras – jau praeitis… O jų ateitis – pastoviai progresuojanti užmarštis ir prasmės nebuvimas. Kol iš viso, pamiršim, jog kažkada kažką žinojome.

Ir tik vienetai, besikaunantys dėl asmeninio likimo ar teisės jį pasirinkti, tvirtina, jog Homeras – ne praeitis, jog jis – dabartis, nors ir ne šita, kurioje esame.

Jėzui Kristui mėgstama prikišti, jog jis žadėjęs pasaulio galą ir Paskutinį teismą savo amžininkams dar jų gyvenamu metu. O tai, girdi, neišsipildė, tai kodėl turėtume tikėti viskuo kitu, ką tas gerasis žmogus sakė? – o kas pasakys, kad tikrai neišsipildė?… Kada realiai Kristaus gyventą laiką Fomenka su Nosovskiu skaičiavo, falšyvą tūkstantmetį, turintį paslėpti Vatikano pagonybę Renesanso laiku, atmetę? – XIII amžiuje? O kada jau ryškiai pasikeitimas mentalitete, vertybėse, etikoje Europoj matomas? -XV- XVI amžiai. O kas atsitiko tame tarpe? Baigėsi herojų pasaulis, karių, poetų – Adomų, galų gale, ir prasidėjo mūsiškas, smulkių žmonelių, buržuazinis, kur mirties heroizmas prieinamas tik vienetams… Vatikanas pagonybės atsisakė, Evangeliją pasigriebė sau, paskui dar ir bibliją prie jos prikabino, istoriją perrašė, laimėtojo teisėmis ir Jezus Kristus liko melagiu? – bet vis tiek juo tikėkit, nes Vatikanas taip liepia…

Ir po Nukryžiuotojo kryžium Adomo kaukolė su sukryžiuotais kaulais atsirado – jūs nežinot, kodėl, o popiežiui ir juodai aristokratijai malonu, kad jų realybė ant herojų kaulų pastatyta ir nukryžiavimu užanspauduota, kad neatgimtų, net ir netyčia… Argentinos sostinėj, bažnyčioj, kur dabartinė Nyderlandų karalienė Maksima krikštyta, labai įdomu buvo matyti altoriuje vietoj nukryžiuotojo Rūpintojėjį sėdint parimusį – visai kitas prasminis variantas.

O dabar tokiame laike gyvenam, kad žmogumi atsitiktinai nebe tapsi. Reikia realias ir kryptingas pastangas dėti, pragaras priartėjęs ne tik kad per arti, bet mumyse kiekviename įsitvirtinęs su rimta persvara. Kai Dalai Lamos biografo, mistikos ir jogos tradicijų tyrinėtojo Gleno Mullino paklausė apie šią problemą, jis įvardijo keturis punktus: pirma, tai kad mumyse per daug įtūžio, žiaurumo, neapykantos. Tokie žmonės yra žmonės tik iš išorės – viduje jie – pragaro išperos. Toksai žmogus ką bedarytų gyvenime, gera ar bloga, tuo tiktai kenks, tiek sau, tiek aplinkiniams, tiek pasauliui.

Antra yra žmonės, daugiau jau primenantys vaiduoklius – jie pastoviai susinervinę, jiems visada kažko reikia, ko nors trūksta ir tai jiems turi duoti, suteikti, parūpinti kiti (čia kaip tie siaurom gerklėm ir didžiuliais pilvais iš neramių dvasių pasaulio). Bet jų gobšumas – jiems niekada negana – yra tik pusė bėdos. Sąntykiai tarp tokių žmonių ir su tokiais žmonėms yra jų priemonė bent kažkaip tą amžiną alkį užpildyti… Sunaudos ir ačiu nepasakys… Trečia yra žmonės, kurie gyvena, nejausdami, nesusivokę, kad gyvena. Nesąmoningai per gyvenimą kaip per krautuvę einantys, į savo vidų niekada nepažiūri, jis visą laiką iliuzinėje išorėje. Savęs nežino, nesupranta, kalti jam visada kiti ir pasaulis.

Ir ketvirta – narsicizmas, užsiciklinama savyje, viskas jam – drama, nesijaučiama pasaulio dalimi (kas leistų reliatyvuoti), bet pasaulis jaučiamas kaip sava dalis, jam tarnaujanti nuosavybė… Jam viskas priklauso, jis turi teisę (ir jokių pareigų, savaime aišku)… Čia maždaug apie visą dabartinę žmoniją ir pakalbėta, kažko vieno jei mažiau, tai, žiūrėk, likusių sąvybių vis tiek kiek tik nori… O M. Tsesarion pasakytų, netgi ne šitie visi dalykai baisiausi – nes prisipažink tai pats sau, ir jau situacija gerės – ne, blogiausia yra falšyva meilė!

Girdi, Kristus sakė, kad meilė svarbiausia! … Bet nuo to laiko ir pasaulis kitoks, ir žmonija, ir kas yra meilė niekas nebe žino. Viskas tapę falšyva, ir pakantumas, ir rūpestis, ir atjauta… Ir nesavanaudiškumas tapęs savanaudišku. O apie žmogaus vertę, gyvybės unikalumą ir neįkainuojamumą iš visų tribūnų pamokslauja… Kaip sakoma, kuo realiai vertė mažesnė, tuo daugiau reklamos jai reikia, kad vertės įspūdį sudaryti.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as