Nefantazijos. I dalis

Kai Gaidaro Džemalio klausė apie žmogaus gyvenimo prasmę, trumpai ir aiškiai atsakyti, jis taip atsakinėti atsisakė – trumpi atsakymai yra banalybės. O taip pat jie yra melagingi, nes juose kalbama apie išorinio pasaulio dalykus – pinigai, šlovė, hedonizmas… Valdžia kaip gyvenimo prasmė gal jau yra arčiau prie vidinių. Nes atsakymas į tokį klausimą gali būti tik žmogaus vidinio pasaulio erdvėj… Ir negalima teigti, jog, girdi, vieni prasmę mato ten, kiti mato kitur. Ne.  Atsakymas yra vienas visiems žmonėms, ir arba tu prie jo turi priėjimą ir žinai, arba esi paskendęs kasdienybės tėkmėje ir to priėjimo neturi – nežinai.

Kasdienybe gyvenant, dar blogiau – nesimato horizonto, nėra palyginimo su tuo, kas amžina realiai, todėl rodosi, jog tavo gyvenimas tęsis be galo, jog tu egzistuosi amžinai – finalo momentas kaip ir išvestas už skliaustelių ir akistata su juo nutinka netikėtai… O toks gyvenimas, neįvardijant mirties galimybės, yra niekinis. Pvz, islame dievas yra visada visa kita, nei tai, ką įsivaizduoja žmogus. Tą patį galima pasakyti ir apie mirtį – ji yra visai kas kita, nei įsivaizduojama – ta prasme ji yra gimininga dievui, ją galima įvardinti kaip dievo ženklą… Skirtumas taip pat yra tarp mirties ir žūties: mes, galvodami apie mirtį, iš tikrųjų turime omeny žūtį – matome lavoną, minkštų audinių irimą, maitvanagius, drąskančius kūną… Tai yra žūties vaizdai – pabaiga, po kurios nieko nėra… Kai mirtis iš tikro reiškia išgyvenimą sąmonės šviesoje, nors ir netekus sąmonei formą suteikiančio kūno indo.

Įvairių konfesijų tikintieji irgi, įsivaizduoja daug fantazijų, kurios jiems turėtų nutikti po mirties – angelus, teisėjus, gerų darbų įvertinimą ir atlyginimą… Kai iš tikro, teismą po mirties dar reikia būti užsitarnavus! Ir mirtis iš tikro yra neįsivaizduojama, nes ji vyksta viduje, ir yra „savęs neatitikimo su mirštančiu kūnu“ suvokimas. Nes dvasia, sąmonė yra visai kas kita, nei kas mus supa iš išorės – jos yra dievo ženklas… Čia tinka pavyzdys apie saulės zuikutį, kuris yra, nes saulė atsispindi veidrodėlyje. Kai veidrodėlis išnyksta, tai ir saulės zuikutis išnyksta – į juodą nebūtį, kurioje jis potencialiai yra visada, kol nėra veidrodėlio, per kurį jis galėtų pasireikšti realybėje.

Mirtis ir sąmonė yra vienos eilės ženklai, tapatūs: kai kūnas nebe koncentruoja mūsų sąmonės, ji grįžta į juodą bedugnę, iš kurios ir buvo pasireiškus.

Sufijų pasakėčia sako, jog normaliai žmogus yra iš molio sukurtas, pats vienas saloje – jis nemato savęs, nemato nieko, kas būtų į jį panašu… Jis mato aplinką, daiktus, bet jis nežino, jog tai mato jo akis. Jis nieko nežino apie akį… Ilgainiui jis gali suprasti, jog jis turi kažką, kas mato. O gali ir nesuprasti- paprastai žmogus juk nesusimąsto, kodėl jis mato, ką mato. Todėl dažnas visai nesuvokia, jog jame yra kažkas, kas mato, stebi, liudija – sąmonė, dvasia… Jis tiesiog gyvena savo pergyvenimus, jis yra į juos pasinėręs, kaip į vandenį, upe plaukiant. O kas tie jo pergyvenimai? – tiesiog, dėmių chaosas, kurį jis interpretuoja pagal iš vaikystės gautą civilizacinį šabloną.

Tą šabloną sugalvojo kažkas kitas, tikrai ne jis pats – jis gyvena rezultate jam nepažįstamo, nežinomo proceso, ir ilgainiui jam ima darytis nuobodu: kai pirmo susižavėjimo gyvenimu etapas baigiasi, apie trisdešimtus gyvenimo metus. Jis pavargsta nuo pastovaus pojūčių chaoso, kuris prasminiai jam yra sumodeliuotas kažkieno kito, iš išorės. Nepatenkintas, jis gali maištauti, gali tą prasminį šabloną atmesti, bet jis neturi galimybės susigalvoti sau kitą, savą civilizacinį šabloną – jis nėra kuriamas individualiai, ne veltui jis – civilizacinis. Seniau – taip, bet dabar mes nebe esame titanai… Mes ieškome alternatyvos iš esančių sukurtų prasminių šablonų, kad modifikuoti tai, kas yra ir tiek. Todėl žmogus jaučiasi pagautas, nesupranta, kodėl pergyvena, ką pergyvena, jaučiasi situacijos įkaitu. Ir tai jau žymiai rimtesnė situacija, nei buvo paprasto, negalvojančio žmogaus iki Švietimo epochos.

Nes toks suvokimas radosi su I. Kantu, kuris pirmas pažymėjo, jog mumyse yra à priori įdėtas supratimas apie erdvę ir laiką. Iki jo tokio suvokimo nebuvo, žmonės gyveno kaip žuvys vandeny, ta prasme, jog žuvis nežino, kas yra vanduo, ar kad dar yra kažkas kita, nei vanduo – ištraukta į orą, ji numiršta. Ir viskas… Kalba irgi, žmonėm ateina iš išorės, atnešama kultūrinių herojų ar pranašų. Ir ta kalba yra sudėtinga, tobula – žmonės toliau gali ją tik gadinti, primityvinti, prarasti… Bet, kalbos sudėtingumas atspindi žmogaus sudėtingumą, įvairiapusiškumą. Todėl, jei ir turėtas priėjimas prie bendražmogiškos gyvenimo prasmės, tai dabar mums likę tik vienokios ar kitokios civilizacinio šablono prasminės atplaišos tenai, kur to atsakymo būta. Ir viskas. Nes esame pasinėrę į tai, ką mes liudijame: t.y. į gyvenimą, o ne į dvasią, sąmonę.

Ir todėl mūsų gyvenimas yra tolygus beprasmiam pasakojimui, pasibaigiančiam netikėta mūsų mirtimi. Karas šita prasme suteikia daugiau galimybių, nei taikos metas: paribinė teritorija, kur žymiai daugiau galimybių susiliesti su mirtimi, kaip principu, kuris organizuoja pasaulį… Tada žmonės, jų sąntykiai nustoja būti dviprasmiškais, tampa tikresni – istorija visada daroma karuose, revoliucijose, kraujyje. Kabinetinėse diskusijose istorija nedaroma – kadangi istorija yra siužetas, ji visada turi pabaigą, finalą. Žmogaus atveju tai – mirtis, pasaulio atveju – paskutinis teismas. Be finalo apie prasmę kalbėti negalima. Ir žmogaus gyvenimas bei mirtis yra nepertraukiamai surišta su pasauliu ir jo pabaiga – vientisa giluminė sistema. Ir dar didelis klausimas, ar tie, niekada apie nieką nesusimąstę milijonai irgi bus prikelti Paskutiniam teismui! – Priklausys, ar tų milijonų sąntykis su susimąstančiųjų kiekiu bus pakankamas, ar bus kritinė masė sąmoningų, kuri sugebės pritraukti dievo dėmesį į mūsų žmoniją…

Nes, šita žmonija gali būti ir nurašyta iš karto, kaip neįvykusi – išsklaidyta į dulkes ir viskas. Ir toliau padaryta kita, sekanti. Ir kankiniai bei didvyriai mums čia nepadės – jie savo mirties momente yra išimami iš bendro žmonijos gyvybės rato, keliauja į rojų ir teisiami nebus: jie jau praėjo, be teismo, į Naują žemę, Naują dangų ir Naują žmoniją… Bet likusi žmonija dar turi užsitarnauti bent jau teisę būti teisiama! Gali būti, jog joje molio kiekis nusvers prieš impulsą, gautą gyvybe iš dievo, kad įvykdyti gyvenimo misiją. Jei ji misijos pasirodys neįvykdžiusi, tai ir teisti jos nėra prasmės – ji bus nuteisus pati save…

Problema, kai žmogus yra tiek jau tik sraigtelis, varžtelis, tiek menkas ir nuo jo tiek niekas nepriklauso, jis nieko negali, jog jis nebe tenka ir galimybės savo menkumo mąstą suvokti: kompensacinis mechanizmas (ir ideologinė propaganda) jam sukuria didybės iliuziją, jis pasijunta viską lengvai suprantančiu, galinčiu išspręsti, sukurti – pasijunta viso pasaulio ar net kosmoso piliečiu, kai tuo tarpu sėdi be kelnių savo kiemo purvyne ir tvora sulūžus, ir krosnis nekūręnta, ir vaikai rėkia, apsisnargliavę… Taip buvo su tarybiniu laikotarpiu, kurį, ypač rusai, mėgsta su nostalgija prisiminti. Koks, girdi, buvo mąstelis! Gyvenome pasaulio reikalais, tvarkėm gyvenimus Afrikoj ar Lotynų Amerikoj, kosmosas buvo mūsų! Ir jokio suvokimo, kad tada jie, kaip žmones, realiai nereiškė nieko… Išskyrus karo ir mirties situacijas, kai buvo daugybė galimybių išeiti į priekį r mirti… Šalis sugriuvo – buvo tokia didi, tokia didi, bet pati nepastebėjo, kad iš savo trumpo egzistavimo laiko, mažiausiai pusę ji jau buvo griūvanti!

O kai sugriuvo, tai jau tada išdavystė! Ir realybė išryškėjo, kai dingo izoliacija nuo likusio pasaulio, kurį tarybiniai piliečiai savo iliuzijose taip mėgo valdyti. Ir dabar tos iliuzijos ilgimasi, kaip realybe buvusios…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as