MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… III dalis, paskutinė

Todėl kalbant apie šią dieną, kalbame irgi apie praeitį – apie Europos kultūros praradimą, jos atsitraukimą, nebe reikalingumą. Tada Rytų europiečiai prieš Vakarus dar gali didžiuotis atmintimi, ne visiškai užmirštais dar standartais ir tradicijomis. Bet Vakarų Europos padėtis šiandieną mums aiškiai parodo ir pažada, kad visa tai praeis ir pas mus, pamiršime ir mes – ir pas mus užaugo karta, kuriai viso šito nebe reikia, todėl ji net neatsisuks pažiūrėti, ką ten nuima nuo scenos…

M.Kundera interviu apie save duoti ne mėgėjas, greičiau skųsis prastais savo knygų vertimais ( nors pats skiria labai daug dėmėsio savo tekstų atitikimui, ar prancūziškai, ar čekiškai, ar angliškai, vokiškai jie būtų išversti) ir valgyti gerti, kaip sakoma, jam neduok, bet leisk pasamprotauti apie literatūros raidą, europinę romano kaip žanro istoriją… Pirmiausia jis visada tvirtina, jog kalba kaip praktikas – rašytojas, kiekviename naujame romane matantis visos romano raidos atgarsius ( nors, kai pradeda jo struktūrą lyginti su muzikinėmis formomis ir pabrėžti skaičiaus septyni svarbą, tai jau daug kas nebesuseka, ką jis ten šneka…).

Tačiau, kai jis rašo romaną, tai rašo romaną… Įvairūs formos ir prasmių figūriniai sutapimai, randami, kai imamasi tą romaną, jau parašytą, nagrinėti – jis juos irgi tik tada pamato, o ne specialiai yra įrašęs, vieno ar kito efekto siekdamas.

Europinio romano istorij pagal M.Kunderą prasideda nuo Don Kichoto, romano kaip kelionės po begaliniu atrodantį pasaulį. Kai šis pasaulio neaprėpiamumo jausmas jau buvo prarastas ir grėsė nuobodulys, labai svarbios tapo svajonės ir fantazavimas (pvz.Ema Bovari) – romane imta tyrinėti žmogaus sielos begalybę… Laikas, kai mums tekdavo kautis tik su savoje sieloje gyvenančiais monstrais irgi baigėsi ( su Prusto ir Džoiso kūryba), Kafkos, Hašeko, Musilio ir Brocho romanuose monstras ateina jau iš išorės ir vadinasi Istorija.

Nuasmeninta, nevaldoma, nenuspėjama, nesuprantama – ir niekas jos negali išvengti… Ką dar gali reikšti nuotykis, jei žmogaus visa pasirinkimo laisvė pasirodo beesanti absoliučiai iliuzinė? Jei herojus Brocho romane ne tik nesigaili įvykdytos žmogžudystės, bet ją tiesiog pamiršta? – O ateitis ateis ir teis mus taip pat, kaip mes teisiame praeitį. Ir, be abejonės, visai be jokios tam kompetencijos ir supratimo, irgi lygiai kaip tai darome mes.

Šitaip kultūrinei tradicijai baigiantis, ir kultūrinei epochai Europoje pasibaigus, logiška atrodo ir romano kaip žanro pabaiga – vis pranašaujama, bet taip ir neaišku, ar atėjusi. M.Kunderos nuomone, romanas tyrinėja ne gyvenimą, jis tyrinėja būtį, žmogaus pasaulyje buvimą, todėl turės teisę būti, kol bus pasaulis ar išliks žmogus… Čia jis seka M.Heidegeriu ir teigia, jog žmogus pasaulyje yra, o ne egzistuoja su juo sąntykyje kaip subjektas su objektu, ir, netgi ne kaip aktorius stovi ant scenos, dekoracijų apsuptas, kad ir kiek mums tai atrodytų ir savo sąntykį su pasauliu šitaip norėtume matyti.

Romanui nėra svarbu veiksmas, tai, kas atsitinka. Svarbiau yra žmogaus galimybių visuma, kaip paties gyvenimo audinys, kur potencialiai yra įausta viskas, kuo žmogus gali tapti, visa, ką jis gali padaryti, gera ir siaubinga… Todėl gerame romane skaitytojas visada ras daugiau, nei autorius į jį surašė.“rašytojai, kurie yra protingesni už savo kūrinius, geriau būtų kitą profesiją pasirinkę…“ – teigė M.Kundera kažkada atsiimdamas literatūrinį apdovanojimą Jeruzalėje ir sakydamas ta proga kalbą „Romanas ir Europa“.

Floberas yra, be abejonės, vienas mėgiamiausių čekų rašytojo autorių, tik romanas, kurį jis ne mažiau mėgsta nagrinėti, nei „Ema Bovari“, yra “Bouvard et Pecuchet“(1881), kur kalba eina apie kvailybę, kaip neatskiriamą žmonijos egzistavimo dimensiją. Ir labiausiai šokiruojantis atradimas yra, jog kvailybė nemažėja ir nenyksta, įsigalint mokslui, technikai ir progresui! – Priešingai, moderniems laikams progresuojant, žmonių kvailybė progresuoja kartu…

Ir moderni kvailybė nereiškia nežinojimą. Ji ima reikšti nesusimąstymą, priimant gatavas, kitų suformuotas  idėjas už gryną pinigą – ši G.Flobero įžvalga žmonijai turėtų būti ne mažiau svarbi, kaip Froido ar Markso teorijos, pagal M.Kunderą.

Nes “ateitį be klasių kovos galime įsivaizduoti, ateitį be psichoanalizės – irgi, bet ateitis, kuri bus, atneš su savimi laviną gatavų sugalvotų idėjų, suvestų į kompiuterius, propaguojamų masinės informacijos priemonių ir grasinančių išnaikinimo pavojumi bet kokiai dar likusiai originaliai ir individualiai minčiai, ir visai europietiškai kultūrai gręsiančių uždusinimu. (…) Nes, jei man šiandien europietiška kultūra atrodo svarbi, tai brangiausia, ką ji turi, yra pagarba individui, jo minties originalumui ir jo teisei į neliečiamą gyvenimo privatumą…“

Be abejonės, M.Kundera, gimęs 1929m. Bohemijoje, nuo 1975m. gyvenantis emigracijoje Paryžiuje, pažinojo Europą, kokią mes žinome jau tik iš pasakojimų… Tuo skaudesnis jam turėtų būti jos praradimas.

Jau 2005m. jis išleido essė rinkinį simboliniu pavadinimu“Le rideau“(Uždanga)… Vėl rašydamas apie romano žanro raidą, jis turėjo omenyje truputį kitą užuolaidą, tą, kuri skiria žmones nuo realybės – Iliuzijų. Ir romanas, kaip ir meninė kūryba aplamai, galima sakyti, jog bando ją praskleisti – paaiškinti būtį, tuo pačiu metu ją padarydamas ir dar labiau nepermatoma, nes pasaulis tampa dar viena iliuzija turtingesnis…

Dešimčiai metų praėjus, matydami, kas Europoje vyksta dabar, negalime nesuteikti M.Kunderos Uždangai ir kitos prasmės – prasmės uždangos teatre po spektaklio. Gerų rašytojų romanai išmintingesni už jų autorius, kaip jau minėta – Uždanga nusileido?

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as