MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… II dalis

Pasaulis tada buvo paprastesnė vieta, kai tremtis buvo priimtina atvaizduota tik kaip romantiška kančia. Kad ir kiek laiko praėjo, tų taisyklių žmonių pasaulėjautoje niekas keisti nesiruošia… Kas gi būtų, tik pagalvokit!

Emigracija yra blogai, pateisinama tik jeigu tu joje kenti: tik tokiu būdu gimtinėje likę tau atleidžia lengvesnį tavo materialinį ir saugesnį fizinį gyvenimą užsienyje, be trūkumų ar suvaržymų, kaip jiems atrodo…  Ir tik su šita sąlyga šalis, tave priglaudusi, yra tau draugiška, nes tu vargšas, be tėvynės kenti, tau reikia padėti… Tačiau kažkokiu momentu emigracijoje jau tu gyveni ilgiau, nei gyvenai gimtinėje, nuo nostalgijos ir kentėjimų pervargsti ir nusprendi gyventi, nebe grauždamas savęs, kaip žmogus, savą gyvenimą toliau… Pagaliau leidi sau tą geresnį gyvenimą, kuriam galimybę ir gavai, į čia migravęs.

Bet, tokiam tavo pasirinkimui – gyventi, o ne merdėti – yra nepasiruošus tave supanti priglaudusioji aplinka (kur tau paskirta buvo mažesniojo, vargšesniojo nei vietiniai, rolė), kuri su tavim, kaip su sau lygiu žmogumi, kaip taisyklė nėra pasirengusi elgtis: jeigu tau jau geriau, tai važiuok atgal, mes priimsim ką nors kitą, kuris vis dar kenčia ir pagalbos reikalingas! – Savais čia nei pats, nei tavo vaikai ar anūkai, kad ir šimtą metų Europoj gyvensit, netapsit: tiek kiek žemoje visuomeninėje pozicijoje esantys norėtų pakilti hierarchijoje aukštyn, tiek aukštesniuose lygiuose visuomeninėje santvarkoje esantys, saugiai ir patogiai, nieko toje situacijoje keisti nėra pasiruošę…

Gimtoji žemė grįžtančių emigrantų nelaukia irgi – ne veltui jų išvažiuojančių, niekas sulaikyti nebandė. Pirmiausia, tautiečiai nesąmoningai jaučia, jog emigrantai žaidė ne pagal taisykles, jie nepergyveno visko, kas gimtinei nutiko, su ja kartu, kaip pasilikusieji… Vadinasi, sukčiavo. Pasilengvino sau likimą. – Tai tegu ir sėdi į kur išbėgę – tuo jie vos ne teisę grįžti praradę neišvažiavusiųjų akyse: pasidaro reikalingas vos ne nacionalinis susitaikymas ir atleidimas abejų grupių viena kitai!

Grįžtantys emigrantai ir patys nejučia jaučiasi kalti, todėl, kompensacijai, nori būti naudingais: parvežti patirties, naujausių žinių, pavyzdžių ir patarimų, kaip geriau… Ir tai irgi nėra išskėstom rankom sutinkama. Priešingai, pasistengiama pabrėžtinai parodyti, jog viso to niekam nereikia, netrūksta ir vietiniai vietinius reikalus bet kuriuo atveju žino geriau… Vienintelė sąlyga, kurios besilaikant, emigrantus priimtų atgal be problemų, tai kad jie apsimestų niekada ir niekur išvažiavusiais net nebuvę. Nubrauktų emigracijos laikotarpį iš savo gyvenimo ir pradėtų pokalbį nuo ten, kur jis nutrūko kažkada, išvažiuojant, lyg niekur nieko…

Tačiau grįžtantieji, ir be viso šito, mato, kad ne visai į čia pataikė… Kad ne į tą pačią šalį grįžo, kokią ją kažkada paliko: laikas nestovėjo ir gyvenimas jų nepalaukė. Šalis, kurią paliko, išvykdami, egzistuoja tik prisiminimuose ir tie prisiminimai įdomūs tik jam pačiam – tuoj pat atsiranda nostalgija šaliai, į kurią emigruota ir iš kurios gimtinėn dabar grįžtama, nes visai be namų žmogus psichologiškai, vis tik negali… O vienatvė gal lengvesnė tarp svetimų, nei sugrįžus į gimtinę, tarp savų.

Galima dėl jos liūdėti, galima tokią situaciją priimti kaip realybę, o galima nuo tokios įžvalgos netgi pajusti palengvėjimą…

Kodėl neturintys apie visa tai supratimo yra tokie tikri savimi, jog be abejonių ar problemų patarinėja tiems, kurie apie visą tą problematiką supratimą turi? Ar todėl, kad jie yra žinojimo nesutrikdyti, patirties ir abejonių nenusilpninti?… Ar tik neapmastyta, nesusirūšiuota sava praeitis, tokia, kuriai dar nesurasta vieta patalpinti ir laikyti, kurios atžvilgiu dar neatrasta teisinga  – patenkinanti – laikysena, yra žmogų silpninanti? Kaip kokia neišmokta pamoka – nes dar nežinai iš jos visko, ką galėtum ar reiktų sužinoti?

Kas atsimenat, kokio storumo buvo romanas „Neįtikėtinas būties lengvumas“, kiek plonesnė buvo jau, pvz, „Juoko ir užmaršties“ knyga ir kokia plonytė yra „Nežinia“… Man tai patinka, jog autoriui reikia vis mažiau žodžių, kad pasakyti, ką jis nori pasakyti skaitytojui, paaiškinti, parodyti, atvaizduoti. Tuo skiriasi talentingas rašytojas nuo rašytojo – kiekviena romano pastraipa galėtų būti išvystyta į temą visai knygai: personažai čia neklajoja šiaip sau paleisti po atsitiktinė kasdienybę, skaitytojas neapsunkinamas nenutrūkstamu pasakojimu apie tai, ką jie galvoja… Netgi autoriaus balsas įsipina daugiau kaip balsas dar vieno herojaus, neprimena visa apžvelgiančio demiurgo, kokiu jis turėtų teisę būti, ir, iš tikro, yra.

M.Kundera savo romanuose sensualus kaip priklauso čekui, mėgsta teoretizuoti apie literatūros ateitį ir savo ese, ir duodamuose interviu, kaip tikras intelektualas, ir naudoja mitologijai būdingą pasakojimo būdą (ypač efektyviai politikos aprašymuose!) kaip tikras rytų europietis… Nors, kai filosofuoja apie vieningą Europos kultūrą, tai kalba apie praeitį, tiek Rytinėje, tiek Vakarinėje jos dalyse… Apie jos istoriją, kuri baigėsi prieškaryje, kai Europą buvo įprasta vadinti ne šalimi „kurioje leidžiasi saulė“, bet „kurios saulė leidžiasi“. Ir ji nusileido.

Kaip tai vyksta, autorius vaizdžiai aprašo, pavyzdžiu paimdamas poeziją vienoje iš savo esė knygų (L‘Art du Roman/ Romano menas, 1986m.): „kai fenomenas paskelbia apie savo išnykimą artimoj ateityje, mes sugebame tai matyti, ir, gal būt net liūdime kartu. Bet, kai tas pabaigos procesas įvyksta, mes tuo metu jau žiūrime į kur kitur – pabaiga kaip po tokia išlieka nepamatyta. (…) Jei žmonija poreikį poezijai jau kada praradus, tai ar ji pastebės jos galutinį išnykimą? – Pabaiga nėra joks apokaliptinis visa sunaikinantis sprogimas. Priešingai, gal nėra netgi nieko taikesnio ir ramesnio už pabaigą…“

(bus tęsinys)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as