MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… I dalis

„Nežinomybė“ (lietuviškai išleistą 2004m.).  Nors, pagal knygos turinį tikslesnis pavadinimo vertimas būtų Nežinojimas, nes tai konkretūs žmonės, knygos veikėjai, kurie nežino, apie abstrakčią nežinomybę ten filosofavimų nėra…

Dvi temos susipina į viena – emigracija ir meilė, tiksliau, jos ne(be)buvimas. Ir jas vienijantis klausimas yra: ar verta grįžti?… Emigracijos atveju, žinoma, apie gimtinę kalba… Meilės atveju – apie grįžimą į gyvenimą kaip gyvam žmogui, pasiryžimą arba atsisakymą mylėti vėl.

Ir apie tai, kad žmonės vieni apie kitus nežino nieko. Ir jiems netgi neįdomu, irgi: kiekvienas šnekasi pats su savimi, įsivaizduodamas, kad šnekasi su kitu, šnekasi su kitu iš savo pasaulio matymo taško, kaip su savo pasaulio sudėtine dalimi, kokiu tas kitas tikrai nėra… Labai nustembama – nusiviliama, pasipiktinama – kai kitas žmogus ne tik nesielgia taip, kaip iš jo tikimasi pagal savą scenarijų, bet ir turi kažkokių savo idėjų, atrodančių netikėtomis ir „kad taip mes nesitarėm“.

Kai dažniausiai nesitarta iš viso nieko, nepaisant, kad kiekvienas atskirai kažkokį tokį susitarimo įspūdį turi susidaręs… Ir pasitaiko, kad taip ir išsiskiriama, manant pasišnekėjus, nepastebėjus, kad kiekvienas savą dialogą vedė. – Jeigu žmogui pastoviai nebūtų reikalingas atsakas iš aplinkos į visa, ką jis daro – patvirtinimas, pagyrimas, padrąsinimas ar pripažinimas – tai ko reiktų!

Beliktų tik džiaugtis, kad esi nematomas – gyveni, vaikštai, užsiimi savo reikalais, niekas nieko apie tave nežino, netrukdo, nekiša savo nuomonės į temą. priešingai, žiūrėdami į tave mato visai kažką kitą, savo įsivaizduojamą tavo atvaizdą, koks tu pagal jį ne tik turėtum būti, bet tiesiog esi… Ir į sveikatą, kas gali būti geriau? – Jei tik pats turi pasitikėjimo savimi, žinai, ko nori pasiekti, žinai, ką darai ir kaip… Žinoma, vienatvė tada absoliuti.

Bet bent jau dėl to neskauda… Nes pasaulis, koks jis yra dabar, ne tik pilnas vienišų žmonių, bet kuriuo atveju, bet jie dar ir visą laiką kenčia dėl to, be perstojo verkia ir skundžiasi situacija. – Patys kitų net nebando suprasti, o niršta, kaip kiti drįsta nesidomėti jais daugiau, nei tik iš mandagumo…

Galiausiai ne tai, kad žmonės grįžti nenori, gyventi tikro gyvenimo, tarp tikrų žmonių, klausti klausimus ir girdėti realius atsakymus, leistis gyvenimo nuvedami į ten, kur jis juos benuvestų, nenori… Ne tai, kad žmonės apie tikrą meilę nesvajoja, pokyčius, nuotykius, išliekančią, besitęsiančią laimę… Bet žmonėms visa tai įgyvendinti dažniausiai pasirodo per baisu, per skaudu, reikalauja tokių jėgų ir ištvermės, kurių jie neturi. Arba mano, kad neturi, kas praktikoje duoda tą patį rezultatą.

Tarp kitko, gyvenimas socialiniuose tinkluose todėl taip greitai ir išpopuliarėjo – savo struktūra jis atitiko žmonių – dažno iš mūsų – įsivaizduojamą sau pasaulį, apgyvendintą idealių išsvajotų žmonių, ir mes patys jame atrodome kaip mums labiausiai norėtųsi, drąsūs, žavūs, aštraus intelekto, nesenstantys… Netgi mūsų realiame gyvenime pažįstami žmonės mūsų fantazijose elgiasi taip, kaip mes labiausiai norėtume – mus myli besąlygiškai, gerbia, globoja, domisi, vertina – kuo ilgiau svajonėse gyveni, tuo mažiau į realybę grįžti norisi.

Internetui ir socialiniam tinklams atsiradus, nebereikia viso šito kurti, išlaikyti ir priversti judėti savo galvoje – kas bet kuriuo atveju smegenų mankšta dar būdavo, o dabar jos nebe reikia.Viskas pasiekiama išorinėse techninėse priemonėse ir dar galima demonstruoti publikai – fantazijos gyvenimą gyventi viešai, kas gi tuo nesusigundytų?… Dažnas M.Kunderos romane svajoja ir panašiu stilium mintyse gyvena, kokį atsiminimą puoselėdamas, pvz, kad tikrai nepastebi, kad realiame gyvenime jau paseno, numirė ir ruošiamasi jį palaidoti… Nors, čia aš jau hiperbolizuoju.

Apie Odisėją ir Penelopę ką nors naujo pasakyti turbūt jau nebėra įmanoma, kiek tas mitas, jo tema, įvairios jo dalys ir įsivaizduojamos variacijos yra naudotos ir išnaudotos… Ir, vis tik M.Kundera rizikuoja. Ir sėkmingai! Jis akcentuoja tą vietą, kur Odisėjas laimingai gyvena su nimfa Calypso, bet šiame rojuje nepasirenka pasilikti… Jis pasirenka grįžti į gimtąją Ithakę, pas žmoną Penelopę.

Tuo kaip lyg ir diktuodamas mums visiems po jo paliekamą vertybių hierarchiją – septyni metai su Calypso dolce vita sapne nesiskaito. Pirma meilė, pirma žmona, nors gal jie tik kokius metus kartu tepabuvę, sūnus, kurio jis užaugusio nematęs ir nepažįsta – tai yra svarbiausia, į tai privalu grįžti.

Kad istorija, pradėta pradžioje, neliktų be galo?… Todėl, kad pasaulyje turi būti tvarka ir kiekvienas turime būti ten, kur mums priklauso, į kur gimėm, kai mirsim?… Ir nedrįskit laimingais būti svetur, ta laimė vis tiek už laimę neužsiskaito?… Svetur skaitosi tik jeigu kenti ir gimtinės ilgiesi, ir tragiškai palūžti, į ją negalėdamas grįžti – tokios ir Romantizmo mums buvo įtaigiai pakartotos taisyklės!

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as