Kažin ko vertas žodis (3)

Minia visais laikais valdoma emocijomis – sukėlei jai baimę (arba meilę), asociatyvius įvaizdžius ir pora kodinių frazių pasitelkus, ir jokie proto ar dalykiniai argumentai jos nebeveiks.

O minioje visi vidurinės baigimo atestatus turi, vadinasi, jei jie tavęs nesupranta, tai… tavo kaltė, tu kvailas (daug atestatų juk vieną diplomą persveria).

Kai keletas oligarchų pataikauja miniai , jos protingumą girdami, o toliau susitvarko šalyje, kaip jiems reikia, nes iš tikro minia kvaila ir to nepastebi, tokią demokratiją vadina inverted totalitarizm (Chris Hedges cituojant) .

Bet ir intelektualai dabar paėjo, procesų plačiai nebe aprėpiantys, nebe suvokiantys… moralinės pareigos jausmas  juose išoperuotas,  pakeistas politkorektiškumu.

Jie myli žmones, žinoma, bet iš toli, abstrakčiai,  Tibete pvz, ar Afrikoj, o kai tik jie priartėja ir tampa konkrečiais – kokiame nors nepaskelbtame kare nušautais, degėsiais smirdančiais ar pan. tada jie labai įsižeidžia, kaip drįstama kėsintis į jų profesinį balansą, j išsimokintą  abejingą objektyvumą…

Jie nekenčia, kai žmonės nėra tokie, kokie jie įsivaizduoti teoretiškai.

Nes jų pačių kaukė – maskė, šarvas – priaugo prie veido nebenusiimamai ir po ja žmogaus nerasta. Tik kuodelis užspaustų emocijų ir menkavertiškumo kompleksas, kurį stengiamasi kompensuoti gyvenimu.

Seniau truputį kitaip buvo.

Josifas Brodskis pvz,skeptiškai žiūrėjo į visokias žmogaus teisių organizacijas ir komitetus, nes jie rūpinosi žymiais vardais, tokiais kaip jo, o likusiais žmonėmis nesirūpino niekas – į lagerį vežant, jo kaimynas buvo pensijinio amžiaus kolūkietis, nuteistas 10 metų, nes maišą trąšų pavogė iš sandėlio, ir buvo aišku, kad iš ten jis nebegrįš, ir niekas jo ten pagal sąrašus neieškos.

J.Brodskiui dėl to dar buvo skaudu.

Vladimiras Visockis, jis geriausiai jautėsi rolėse, tada jis puikiai žinojo, ką daryti ir kaip jas gyventi – alpinistas, tolimų atstumų vairuotojas, kalinys, alkoholikas… Bet gyvenime, jis puikiai suprato, kad tas roles palieki kabykloje koridoriuje… netgi ne aktorius, poetas ar menininkas esi. Esi žmogus.

ir jeigu gyveni gyvenimą, tavo principų neatitinkantį, arba visuomenėje, kuri tave verčia taip gyventi vos ne su ginklu, į nugarą įrėmus, tada jauti tuštumą savyje, plėnius, degradaciją, puvimą…

Lieka arba prasigerti, arba stengtis kažkaip iškilti virš savęs paties, būti geresniu, negu žinai, kad esi – kas V.Visockiui geriausiose jo dainose ir pavyko… netgi gyvenime pavykdavo – apie tai vis dar pasakojamos legendos.

Todėl šiais laikais , kad ir pavienių tokių atvejų kuo mažiau beatsitiktų,  kalbama  apie „mes“,“mus“, tautą, šalį, tėvynę… Ir tada galima absoliučiai saugiai kalbėti, kad mumyse reikia kažką keisti, gydyti, gerinti, atnaujinti, ir absoliučiai niekas nuo to nesikeis.

Nes “mes” yra abstraktybė, ir ji kaip po tokia, yra absoliučiai neveikli.

Veiklus yra vienetas, konkretus žmogus,tik  jis gali pagyti, pakeisti savo gyvenimą.

Ir čia, vėlgi, yra saugiklis įaugintas – žmogui nebe užteks niekada kažką pozityvaus padaryti tik su savimi, dėl savo, konkretaus gyvenimo, dėl savos būties – kad pastangos būtų ko vertos, reikia paveikti tūkstančius, išgelbėti ištisas tautas, o dar geriau – visą planetą vienu metu.

Kai 2007 metais Nobelio taikos premijai buvo pasiūlyta sena moteriškė, karo metais išgelbėjus daug, bet konkrečių žydų (elektrike dirbo kokioj tai koncentracijos stovykloj Lenkijoj), ir Al Goras su jo skaidrių šou apie planetos klimatą, tai laimėjo Al Goras.

Už tai patriotus kas kartą iš naujo taip lengvai į karą kautis nuveda – juk tokius gražius paminklus paskui pastato ir tokias pakylėtas kalbas sako, metines paminėdami…o jei senatvės sulaukęs, savo lovoj pamirsi, tai nieko šito tau nenutiks ir bus be pėdsako pradingęs gyvenimėlis.

O tie, kurie karo purve ir kraujyje įmurkdyti, suvokia, kad abstrakčios idėjos ir konkretus gyvenimas nieko bendra neturi, tie žūva, nespėję papasakoti, kad apsigalvojo.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as