Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (pabaiga)

Psichoterapeutas S.V.Kovaliovas sako, kad norint kaip reikiant suvokti gyvenimą – ne tik jį žinoti, bet ir suprasti – reikia pereiti visą ciklą – pajusti fiziškai, apmastyti protu, išjausti jausmais ir rasti teisingą vietą tam vidiniame pasaulyje, teisingą reikšmę tau – tada atsiranda intuityvus žinojimas – išmintis.

Kol mokykla ir kiti švietimo institutai neįsikišo,tai viskas taip žmoguje maždaug, su metais, ir vyko.

O dabar šitas procesas sustabdomas pusiaukelėje – atseit, jei pakankamai galvosi, tai viską, ko reikia ir sugalvosi.

Ypač liūdna padėtis gaunasi su tais, kurie visam gyvenimui prie knygų, su knygom, iš knygų gyventi lieka.

Kodėl intelektualus yra šitaip lengva šantažuoti emocijomis? – Jie neturi patirties su jausmais, kurie pas juos arba užspausti nenaudojami – jie į pasaulį objektyviai norėtų žiūrėti – o užtenka tik truputį jų emocijomis sumanipuliuoti, ir visos užtvankos griūva, jausmų jūra juos neša ir nusineša – tada jau jokio pasaulio matymo nebelieka, net ir subjektyvaus…

Knyginiame pasaulyje užsisėdėjusiems žmonėms, jausmai yra baisūs, tą galima suprasti, bet nėra geresnio kelio, kaip kelią pereiti ir išeiti kitame tunelio gale, mylint žmones, bet atskiriant, kurie jausmai yra tavo, o kurie – kitų žmonių…kas atsitinka tau, ir kas – kažkur kitur kažkam kitam.

Juk nėra trečio varianto, arba, apsuptas tiesiog ore tvyrančių emocijų (ar kitos psichozės), pasiduodi joms ir tu, arba išlieki ramus ir atmosfera aplink tave irgi nurimsta – valdo tas, kas stipresnis – situacija tave, arba tu – situaciją.

O iki tikro vidinio žinojimo tai prieina iš viso nedaugelis.

Kiek girdime šiandien klausiančių, o koks mano gyvenimo tikslas? koks mano pašaukimas? o iš kur man žinoti, ką man daryti? kam paskirti savo gyvenimą? …O kaip būtų toks variantas, kad niekam jo nepaskirti, neatiduoti, nepaaukoti, o, tiesiog, padoriai nugyventi, būnant tokiu trūkstamu dabar teigiamu pavyzdžiu kitiems?

Joseph Campbell rašė, kad išeiti į miškus, atsiskirti, ieškoti savęs – antroji stadija – dar nėra nei taip sunku, nei toks didelis žygdarbis. O vat sugebėti grįžti, parnešti surinktą patirtį, žinias ir vėl įsirašyti į pasaulį, rasti vietą jame ir sau, ir tam, ką turi pasiūlyti, kad pasaulis galėtų nuo jūsų praturtėti, tapti geresnis ir tai pripažintų -štai šitai pavyksta nedaugeliui.

Apeiti pilną ratą ir grįžti vėl į save progreso griaužiamam žmogui yra vis sunkiau ir sunkiau.

Dar J.Brodskis yra sakęs, iš sistemos reikia išeiti kaip galima anksčiau.

Ką jis ir padarė, penkiolikos būdamas, išėjęs iš mokyklos ir nuėjęs dirbti į fabriką.

Savo essė „In a Room and a Half“, apie savo tėvus, jis rašo labai gražiai (mano vert. iš anglų kl.) : „Tos generacijos žmonės buvo žmonės arba/arba. Savo vaikams, jau tada žymiai labiau įgudusiems derėtis su savo sąžine (ir labai naudingai, kartais), šitie žmonės dažnai atrodė gyvenimo nesuprantančiais. Kaip aš sakiau, jie nebuvo labai nuovokūs. Mes, jų vaikai, buvome užauginti – tiksliau, užauginome save – tikėjimu, kad pasaulis kompleksiškas, kad niuansai, pustoniai, pilkos zonos ir psichologiniai aspektai yra labai svarbūs.

Dabar, kai pasiekėm tokį patį amžių, kokio jie buvo tada, pasiekę tą pačią kūno masę ir dėvėdami rūbus jų išmieros, mes irgi matome, kad visas reikalas susipaprastina tiksliai į arba/arba, į „taip“ arba „ne“ principą. Mums prireikė praktiškai viso gyvenimo, kad suprasti tai, ką jie, rodėsi, žinojo nuo gimimo : kad pasaulis nėra labai maloni vieta ir geresne būti neužsitarnavęs. Kad „taip“ ir „ne“ pakankamai gerai, nieko nepraleidžiant, apglėbia visą mūsų išrastą ir su tokiu polėkiu puoselėtą jo kompleksiškumą, kuriuo tikėdami, mes vos amžinai nepraradome savo valios jėgos.“

tai čia kai jau žinai. O kaip paaiškinti sekančiai kartai, ir vėl viską nuo pradžių pradedančiai?

Nebuvo intelektualais nei Josifas Brodskis, nei Česlovas Milošas, kad ir kaip jie mums tokiais dabar, Nobelio premijomis įvertinti, beatrodytų.

Jie gyveno gyvenimą, su visais jo sunkumais, daug žinojo, bet tik mažą dalį iš knygų, suprato žmones, atjautė… nebuvo emocingi ne todėl, kad jausmus užspaudę laikė, bet buvo tiek išjautę, kad nieko ant dugno nebebuvo likę… tik išmintis.

Vadovavimui reiktų tokius žmones rinkti – ilgų gyvenimo metų kaina į šitą išminties vietą savyje atėjusius,kad ir kaip mums sunku tokio tipo vadovą oficialiai vadovaujančiu įsivaizduoti…

Nes visi kiti, kurie dar pakely, tai galvos jų karstos, gudrybių pilni ir supratimo nėra (dar?)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as