Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (3)

Nate Shaw yra pseudonimas juodaodžio fermerio, gimusio 1885 metais Alabamoje ir užaugusio dirbant medvilnės laukuose.

Kadangi buvo veiklus, ambicingas ir protingas, trečiam dešimtmety jis jau turėjo darbinių gyvulių, geros technikos, du automobilius. Šeima buvo gerai aprūpinta ir 80 ha ferma beveik išmokėta.

Tuo metu jis įstojo į Valstiečių sąjungą, pasipriešino šerifo savavaliavimui, kai tas norėjo dalį kaimyno derliaus pasisavinti, viskas baigėsi susišaudymu ir Nate Shaw sėdo į kalėjimą 12 metų.

Atsėdėjo pilnai, nes išėjimas anksčiau būtų reiškęs įpareigojimą išvykti gyventi kitur iš gimtosios vietos.

Išėjo į laisvę 1945 m.

Vyresnis, netekęs beveik visko, ką turėjo, jis vėl ėmėsi dirbti žemę „su vienu arkliuku“, kai traktorių era jau buvo pilnai įsigalėjus.

1971m. jaunas baltaodis žurnalistas Theodore Rosengarten įrašė jo gyvenimo pasakojimą į 120 valandų įrašo juostų ir padarė knygą. Autorius Nate Shaw traktavo kaip fermerių pasakotojų tradicijos atstovą, stebinantį savo gyvenimo patirtim, išmintim, žemės ūkio žiniomis, dar Jefferson’o džentelmenų – fermerių laikus ir tradiciją siekiančiomiss…

Čia ir pasirodo, kad intelektualas, t.y. gyvenantis išskirtinai tik intelekto, o ne praktinį gyvenimą, nebesugeba pamatyti vertės žmogaus, kuris mokyklos niekada nelankė, mokėjo tik kokias ten sumas ant popieriaus lapo surašyti, bet jo protas ir kūnas gyveno vientisą gyvenimą – aktyvų, stebintį, įsimenantį, panaudojantį…Tai įdomiai atsispindi jo kalbos konstrukcijoj, pvz., kai jis sako: „aš pažiūrėjau į problemą iš vidaus ir pamačiau tokį sprendimą…“

Tai nėra eksperimentavimas, spekuliacija ar kažkokie kiti abejonių įkvėpti klaidžiojimai, kuriais turtingi teoretikų traktatai. Jis kalbėjo žiniomis, ir su aistra, su apetitu gyvenimui… pats Nate Shaw gailėjo, kad jam neteko eiti į mokyklą – tokie žmonės, tradiciškai, tiki švietimo nauda.

Bet mes ja jau nebetikim… Ir, netgi, nelabai jo neišmokslinimo gailim, nes žinome, kad galimybė, jog iš mokyklos būtų išėjusi pagerinta tokio paties Nato Shaw versija yra labai abejotina.

Greičiausiai jis būtų tapęs „žemės ūkio specialistu“ – t.y. natūraliu smulkaus žemdirbio ir vietinės bendruomenės narių priešu.

Ir charakterį, kurį jam išugdė vaikystė ir jaunystė gimtojoje bendruomenėje, jokia mokykla jam nebūtų išugdžius!

Priešingai, būtų vertus prisitaikyti, paklusti, nedrįsti abejoti neteisingumu, jei ji vilki uniformą…

Būtų jį nukreipę kovoti už progresą, į politiką, dėl juodaodžių ar agrarinio sektoriaus teisių, ir būtų jo gyvenimas praėjęs aktyvioje kovoje be konkrečios naudos ar rezultato…ir ne tik. Būtų dar ir žalos padaręs, ir tai pačiai mažai bendruomenei, iš kurios kilęs – būtų prisidėjęs prie jos sunaikinimo ir vadinęs tai šviesia ateitim ir palengvintu gyvenimu.

Nes kitas variantas – išsimokslinusio smulkaus valstiečio idėja yra prieštaraujanti pati sau.

Apsišvietęs jis nebeturi likti smulkus, ir, netgi, nebeturi likti valstietis…

Galima įsivaizduoti, kad tie, kurie pereito amžiaus pradžioje dvylika valandų per parą savo žemės sklypeliuose sunkiai dirbo, jie norėjo savo vaikams geresnės ateities – tapti mokytoju, pvz, ar kunigu. Švarios rankos, aplinkinių pagarba, nugaros lenkti nereikia, į visus klausimus tuoj pat žino atsakymus, atostogos ir švenčių dienos… – Tėvai manė, vaikai liks tokie patys žmonės, kaip tada ir buvo įprasta, tik gyvens geriau.

Ir, pirma karta nuo žagrės dar tokiais ir buvo – švietėjais, šviesuoliais, pasiaukojančiais, asketais, vos ne šventaisiais, kurios šalies istorijoje nepažiūrėsi. Jie gyveno savo pašaukimą ir buvo tuo laimingi!

XXa.pradžia, Prancūzija. Geriausias mokytojų seminarijos mokinys paskiriamas mokytojauti į vieną baisiausių Marselio kvartalų, tokį, kur svetimi sutemus ir koją įkelti bijojo. 40 metų jis praleido toj pačioj klasėj, toj pačioj kėdėj, ir, prieš išeinant į pensiją, paklaustas, ar nesigaili taip praėjusio gyvenimo, atsakė, kad ne.

Priešingai. Kad „jo pirmtakis šioje vietoje per gyvenimą matė dešimt savo mokinių giljotinuotų už įvairius nusikaltimus, o jis – tik du… ir trečias gavo malonę paskutiniu momentu ! – tam tikrai buvo verta paskirti gyvenimą“.

Problema, kad nei mūsų, nei netgi kelios kartos iki mūsų,mokytojai jau šito ne tik nebepasakytų, bet pamanytų, kad senasis mokytojas pajuokavo… Dar blogiau, kad buvo ciniškas.

(bus tęsiama)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as