Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (2)

Ta pati sunorminta visuomenė, tas pats visų vienodas mąstymo būdas negali išspręsti problemų, kaip tik tokio mąstymo ir tokio visuomenės sunorminimo pasekoje atsiradusių.

Tam reikalingas žmogus, ne į koją einantis, pagal savą ritmą ir pagal savą supratimą gyvenantis – ne sisteminis kandidatas.

Švietimo sistema, žinoma, galėtų, tai užtikrintų, kad tokių žmonių nebebūtų šimtu procentų – avys jau tiek daėję, kad pamiršę, jog geriausiai jomis piemuo pasirūpintų, joms jau normalu tarp šunų ir vilkų apkramtomom blaškytis… Mums atrodo, kad nebėra kitokios išeities, kaip, sprendžiant problemą vienoj vietoj, tuo būdu sukurti ją kitoje.

O man norisi papasakoti istoriją, tyliai, kukliai iliustruojančią, kad alternatyva tokiam mąstymui egzistavo… ir nuo mūsų priklausys, ar ji neišnyks ant visai.

JAV, Kentukio valstija., 1988 metai. Pas advokatą dėl žalos ieškinio ateina pasitarti senas fermeris, ūkininkaujantis maždaug 300 akrų kalvotoje, dalinai miškais apaugusioje žemėje jau daugelį metų. Elektros kompanija Jo fermą ir kelią į ją gerokai apgadino ir paliko nepataisę.

Advokatas, bandydamas nustatyti žalą, ėmė klausinėti apie žemės vertę – ją, pvz, galima būtų nustatyti pagal iš jos išgaunamos medienos kiekį ar kainą.

Bet pasirodė, kad žmogus visą savo gyvenimą, maždaug nuo 1944, kirto tiktai tiek, kiek jam reikėjo, tik tada, kai jam reikėjo ir tik vietomis…Tas pats buvo ir su sužalotu privažiavimu: kadangi žemė kalvota, tai jis buvo padaręs akmenimis grįstus, reguliariais intervalais išdėstytus, vandens nutekėjimus, kad liūtys privažiavimo prie jo fermos nesutrukdytų.

Elektros firma su savo technika pasisukiojo, keletą tų nutekėjimų sugadino.

Bet, tuos iš akmenų grįstus nutekėjimus padarė ne darbų rangovas ir sąskaitos už juos nėra…

Juos pasidarė pats žmogus, po truputį, pats, dvylikos metų bėgyje, laukus ariant rastus riedulius surinkdamas pakelėj, ir, tada juos panaudodamas vandens nutekėjimo sistemai palei savo kelią įrengti…

Tausoti mišką gal dar galima išmokti iš knygų, bet savom, vietinėm sąlygom prisitaikyti ir pasistatyti kelių, vandens ir pan. sistemas gali tik gerai pažindamas vietą, išeities tašku imdamas vietinius resursus, savarankiškai mastydamas…galiausiai, mylėdamas žemę, kurią dirbi ir darbą, kurį darai.

Claude Levi Strauss, 1962m parašytame “Laukiniame mastyme” nuneigė mitą, kad vadinamas progresyvus, inžinerinis mąstymas ateina po primityvaus, prie vietinių galimybių prisitaikiusio, kad pirmasis yra naujesnis, geresnis ir jam lemta likti vieninteliu, antrąjį visiškai pakeitusiu.

Priešingai, jis įrodė, kad abu mątsymo būdai turi teisę egzistuoti ir egzistuoja, nebūdami hierarchiški tarpusavyje.

Jie tiesiog yra kitokie.

Inžinierinis mąstymas traukia idėjas iš vaizduotės, ir, su padarytu projektu eina tada žiūrėti, kur galima ką rasti, kad jį įgyvendinti…ir kaip jį būtų galima įgyvendinti techniškai, iš kur vežti medžiagas ar kur gauti specialistų…

Viskas gražu ir gerai, bet nereikia net kad jų daug būtų , tokių svajotojų, ir jie sudoros žemės rutulį pietums, neatsiklausė ir ačiū nepasakę.Kas ir vyksta.

Nes žmonija išgyveno iki šiol ant šitos žemės, prisitaikydama prie to, ką ji jiems siūlė, kiek, kokiais metų laikais ir ką daryti, kad ta pasiūla būtų ir toliau.

Logiška, kad švietimo įstaigos moko pirmojo požiūrio į pasaulį, gamtą ir gyvenimą. Nes jis teoretiškas, tinkama mokymui medžiaga.

Antrojo gali išmokti tik praktikoje, per ilgesnį laiką, iš konkretaus pavyzdžio…bet ir tada dar, atėjęs pats į savą vietą, savas sąlygas, turėsi pradėti iš naujo – pažinti, tyrinėti, stebėti, pamilti.

Minėtas senasis fermeris, neabejotinai protingas, išmintingas žmogus, jo šiuo momentu niekas jokiame universitete nėra pasiruošęs įvertinti pagal tikrają jo vertę. Iš jo juoktusi, ignoruotų…geriausiu atveju, įrašytų jo pasakojimą ir suklasifikuotų.

Čia aš jau kartoju Wendell Berry žodžius iš essė „An Argument for Diversity“:

„mokslinės disciplinos tikrai savęs su jo praktine išmintim neasocijuotų, ir humanitarinės irgi, beveik tikra, kad ne. Mes turėtume eiti literatūrine tradicija atgal vos ne iki Wordsworth’o, kad rastume, kur toksai žmogus dar yra prideramai gerbiamas. Švietimo sistema pasirūpino, kad tokio tipo žmonės būtų išguiti iš egzistencijos“

(bus tęsiama)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as