Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (1)

Kaip čia taip yra su intelektualais – atrodo, žmonės apie viską išmanantys, apsišvietę, o kažkokie savęs nepažįstantys ir savo vietos nerandantys kaip buvo, taip ir lieka.

Ne veltui Plato jų į savo Respubliką neįleido, o istorijos bėgyje jie pakankamai dažnai penktos kolonos rolę suvaidino – ir nieko iš to nepasimokė, ir reiktų, tai ir dar suvaidins.

Visada nepatenkinti, visada žino, kaip galima būtų geriau valdyti šalį, sumodeliuoti santvarką, kokių principų laikytis politikoje – visada opozicija, visada – su alternatyva. Bet, net ir progą gavę, savo kalbų įgyvendinti neskuba, į politiką rankų nekiša, purve tegu kas kitas minkosi…

Nemanau, kad jie nenorėtų, nors nenori irgi, bet , kartu ir jaučia, kad negalėtų, nesugebėtų – jų prieš akis turimas gyvenimo ir pasaulio vaizdas yra neatitinkantis tikrovės.

Kai didžiąją gyvenimo dalį praleidi prie knygų, tai nebeatskiri taip lengvai ant lapo užrašytos idėjos nuo realios, trimatės situacijos – vietoj pastarosios tau smegenys irgi kažkokias supaprastintas ar idealias schemas rodo – ir špygą jie mato, į gyvenimą bežiūrėdami – jiems po nosimi gali ką nori prasukti, jei tik gražų, teigiamą, progresyvų pavadinimą tam duoti.

Aš nežinau, ar knygas ir studijas renkasi tie, kurie jau nuo pat pradžių yra per jautrios sielos, kad realybėje, kokia ji kasdien yra, murkdytis, ar tas noras vizijom ir planais, ir analizavimais žaisti, vietoj to, kad gyventi, ateina, pvz, besimokant per ilgai… ar kai mokytis gerai sekasi. Bet, kad 15 gyvenimo metų praleidus mokyklos suole, tai žmogų iš realaus gyvenimo tėkmės išima – daugiausia ant visai – tai faktas.

O likusieji – tarp kurių yra ir tokių, kur visą gyvenimą mokykloj pasodinus, jų dar vis į jokias aukštesnes erdves nepakelsi, kiek jie materijoj įsišakniję, tie jau irgi kada apsižiūrėjo, kad diplomu reikia apsirūpinti, ir niekas tavęs negalės niekaip kitaip, kaip apsišvietusiu vadinti.

Ir tada prasčiausioje pozicijoje lieka tie, kurie per protingi patys iš savęs, kad mokyklų sistemoj pritapti, per daug savarankiški, kad būti drausmingais – jie pasaulį pažįsta patys, studijuoja jį visą gyvenimą, nes jiems įdomu, neturi nei jokio diplomo, ir, oficialiai, ant jų galima visus šunis karti.

Rolandą Paulauską kažkaip girdėjau sakant apie keturias žmonių rūšis – avis, šunis, vilkus ir piemenis. Vilkai tai yra vilkai, apie žmones kalbėdami, apie juos nekalbėsim.

Šunys tai arba tie šiaudiniai intelektualai, arba biurokratai vadybininkai, gerai funkcionuojantys sistemoje, jie vieni kitus ir atsveria, kaip opozicija ir pozicija, intelektualai apie etiką ir moralę šnekasi, o šitie tuo tarpu praktikoje įgyvendina, ką jiems reikia.

Avys tai yra tie, kuriems (dar) nepavykę tapti nei tais, nei kitais, bet norėtų, jei tik galėtų, ar į kokią šiltą vietą iki pensijos įsėsti, ar kokia tv serialo žvaigždute tapti.

Kai vyksta rinkimai į valdžią, renkami šunys.

Avys renka, o vilkai finansuoja. Ir paskui už tai atidirbti reikalauja.

Piemenys yra tiek atskirti nuo to, ką visuomenės nuomonė yra ištreniruota laikyti norma, kad jie taip ir pragyvena gyvenimą po vieną, nesuprasti, neįvertinti, žiniom nepasidalinę ir, gal net ir, nepastebėti.

O jie yra vieninteliai, kurie turėtų būti renkami – vilkams tektų atsitraukti gerą atstumą toliau ir į situaciją jie taip lengvai pirštų jau nebedrįstų kaišioti – prieš vilkus žmogus visada turėjo priemonių, jei ką. Šunys žinotų savo vietą, ir savo pareigas, o avys pagaliau galėtų lengviau atsikvėpti gyvenime, pagaliau kažkas jų gerbūviu imtų realiai rūpintis. Ir ne tam, kad paskersti, bet kad kirpti, kad mišku neužžėlusias pievas išlaikyti ir dar nežinau, kam avys tinka… kad gamtovaizdis idiliškai atrodytų.

tereikia tik vieno dalyko – kad avys sugebėtų tiek pastatyti ausis, kad piemens balsą išgirstų, atpažintų ir, bent kartą, bent dėl įvairumo, piemenį į valdžią išsirinktų.

Bent pabandymui.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as