Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga

„Per kelis sekančius metus, tiek žmonės, tiek mokslas pamatys, jog visa ta pozityvi savimotyvacija, sėkmės vizualizacija ateityje, savęs tikinimas, jog esi gražus ir mylimas ir pan. kai tuo tarpu tavo gyvenimas griūva, visas šitas bereikšmis žodžių srautas yra ne kas kita, kaip pajamų šaltinis įvairiems guru, kurie iš viso to propagavimo gyvena labai gerai. Nes, turinys to, ką savo smegenims sakome, yra visai nesvarbu. Svarbu emocinis tikrumas, jo pasikartojimas… Mūsų smegenys reaguoja į žodines komandas, taip, tai liūdna tiesa: kai kažkas kartojama, nauja jungtis smegenyse stiprėja, kol sugeba nukonkuruoti seniau susiformavusią jungtį, pakeisti ją ir pakeisti mūsų elgesį – teoretiškai…
Problema tik, jog sąmoningi kartojimai jokiu būdu negali lygintis su kartojimais, vykdomais mūsų pasamonės, ir su jų įtaka. Todėl žinant, ko primesta į tavo pasamonę nuo pat vaikystės ar dar ankščiau, visai nekeista, kad tavo diena eilinį kartą sužlunga, kad ir kokią pasisekusią tu ją sau į veidrodį kasrytą bekartotum ir bevadintum… Pirmiausia reikia prasibrauti į pasamonę ir ten padaryti tvarką. O prasibrauti galima tik prasiveržus pro užmaršties barjerą… Ir mąstymas žmoguje turi tapti daugiadimensiniu vietoj mokslinio linijinio, kitaip nieko nebus“.
Čia jau Olga Jahontova – Kharitidi, ji išmintį irgi ne iš knygų bet iš žinančių žmonių rinkus. Dar viena bėda, jog per kalbą ją perduoti kitiems yra labai sunku: „neįmanoma klausyti kito žmogaus kalbos ir išlikti objektyviai stebinčiu realybę. Kalba ir dalinis apakimas yra dvyniai. Ir išankstinis nusistatymas, nenutrūkstamas viso ko vertinimas yra jų mažieji broliai – visa tai eina kartu, taip jau žmogus sutvarkytas. Žmogus, įvaldęs kalbą, man primena vaiką, kuriam padovanotas žaislinis traukinukas, ir jis taip juo susižavi, kad pamiršta užaugti… Ir, jau būdamas suaugęs, jis vis dar nežino nieko kito, kaip tik ropoti ratais, sekdamas traukinuką jo kelyje į niekur. – Kai suaugęs žmogus netgi dar nežino, kaip pasikeisti apatinius, tai jau nebe simpatiška!… Tikėti, kad žodinis realybės aprašymas yra vienintelis būdas jai išreikšti yra tolygu tų pačių apatinių nešiojimui metai iš metų“.
„Meilė tarp dievų ir žmonių egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Kodėl, manot, tiek daug žmonių šitaip aiškiai jaučia, jog jų sielos antra pusė yra labai arti, bet niekada jo taip ir negali surasti? – Nes jie paprasčiausiai neatsimena kontaktų su tuo, su kuo kontaktuoti, kaip jie yra išmokyti, neįmanoma. Ir tokiu būdu meilė kažkam anoje pusėje – kitoje realybėje – sugriauna čia daug gyvenimų. Žmogus neprisimena, nes neleidžia sau prisiminti. Ir nėra taip, jog jie nenori prisiminti meilės džiaugsmo, jie tik bijo prisiminti tą savo dalį, kuri šitokį džiaugsmą jaučia. Baimė žmonėse tapo didesnė už meilę… Ir tokioj situacijoje kenčia jau ir dievai, ne tik žmonės.
Tikras priešas, pastoviai mus apiplėšiantis, yra mumyse. Tampame tokiu patys prieš save, kai protas ima nusikalsti prieš širdį, kai žmogus užspaudžia savo jausmus, savo prigimtį, savo atmintį… kai žmogus kovoja su savo prigimtim. Tik kai mes prasiveršime pro vis šitą neigimą, mes tapsime tiek gyvi, kad mylėsime, meilę sugebėsim jausti ir ja dalintis be baimės.
Prievarta ir blogis pasaulyje ateina iš savo prigimties neigimo. Tiksliau, atsisakymo prisiminti, jei kas su tavim atsitikę. Žmonės visą laiką apsimetinėja, prieš kitus, prieš save, netgi sapnuose… Protas žmoguje yra labai įsigalėjęs – jis sukuria neįtikinamiausius įsitikinimus, užrakina žmogų (jo užsispyrimo pagalba) mažyčiame apskritime to, ko jisai tikisi… Skausmas irgi gali laikyti žmogų surakinęs.- Praeitį reikia užbaigti, nes psychė yra tai, kas prisimena save kaip kūną ir visus jo nepabaigtus reikalus, ir ji pasijus ramiai, kai jos fizine egzistencija bus pasirūpinta pilnutinai, kai ten nelieka skausmo, liūdesio, ilgesio… tada psychė gali drąsiai prisiminti save pilnutinai ir imti gyventi kitur… Tokiu būdu limbo, pereinamoj būklėje neliekama amžiams. Niekas nelieka.
Jei galima būtų pasišnekėti su sena visko mačiusia varna, ji pasakytų: taigi, tu nori sutaikyti praeitį, ateitį ir dabar? – tai gali daryti tik esantys fiziniame kūne. O kai kūno nėra, tai nelieka ir laiko kontiniumo – jo niekur nebe rasi, jis pasidaro neegzistuojantis – sveiki atvykę į nelinijinę realybę.
Mes varnos, žinome geriau, kaip visata sudaryta. kai šnekiesi su varna, tu matai tik vieną varną, vieną veidą, manai, kad jis atskiras, individualus… O aš, savo ruožtu, atvirkščiai, visą laiką jaučiu, egzistuoju visose varnose ir vienu metu. kai viena varna patiria kažką, visos kitos varnos tai sužino tuoj pat. Kiekvienas kiekvienos atskiros varnos potyris, užfiksuotas visos varnų istorijos bėgyje, yra kiekvienai varnai prieinamas… Taip bus ir žmonėms, kai jie pasieks varnų lygį.
Ar gali būti taip, jog žmonės išjungti? Užšalę, sustingę, jų savigynos instinktams įsijungus? Ir puolimu ar bėgimu – t.y. savigriova ar ekscesais, ribų nejautimu – jie nesąmoningai bando save iš to sustingimo išjudinti, vėl įsiūbuoti? – Kai iš tikro pabudinti juos gali tik meilė, džiaugsmas, vėl supulsavus juose laimė… Kaip toks sustingęs žmogus atrodo? – jis niekada nebendrauja su aplinka, jis ją tik stebi, šypsosi, seka debesis akimis, džiaugiasi vakaro šiluma, saulės spinduliais, liečiančiais jo veidą… bet jis niekada nepasiūlo savęs realybei, kaip kažkas, kas galėtų būti pamatytas, pajaustas, su kuo būtų galima kontaktuoti,,, panašu, jog toks žmogus negali prisiminti savęs pilnai, jis tik laukia ir tai yra viskas, ką jis apie save atsimena, ir jo psychė tik tokį jį ir atkuria…
Pradžioje buvo tik laimė. Ir tik tada radosi pasaulis, ir viskas pasikeitė. Pasaulis teigia, jog „laimė yra prarasta“, bet tikrumoje tai yra tik žaidimas žodžiais, nes laimė niekur nedingo. Tiktai kai pasaulis sukūrė prarasto rojaus iliuziją, dievams teko sukurti meilę., tik tada dievai, žmonės, stichijos galėjo patirti laimę vėl, iš naujo, apėję pilną ratą ir grįžę į išeities tašką – bet, kelionė buvo verta keliauti, nes dabar mes turime dar ir meilę, ir ji daro laimę dar saldesnę… kadangi žmonės mirtingi, jie brangina meilę labiau, dievai to iš jų mokinasi…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as