Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis

Kai dvasia stipri, tai žmogaus ne tik kad negalima užmušti, jo nėra prasmės užmušinėti. Geriau užburti, iškreipti jo kūną… Dvasiniai vyrai į falą žiūrėjo, kaip į svetimą elementą ant savęs.Čia prisiminkim, kaip Zacharijus Kabalos knygoje aprašo tai, kas atsitiko, kai Ieva paėmė iš Zmijaus obuolį, atskiriantį blogį nuo gėrio (XVIa. tekstas): Ieva atsikando tik gabaliuką, likusį obuolį atidavė Adomui. Tas kvailys surijo jį visą ir pasekmės buvo baisios. Kad jam dalis užstrigo ant visai gerklėje, tai čia dar mažiausia bėda. Adomas akimirksniu apžėlė plaukais, jo penis tapo milžinišku, o ant paties jo galo radosi juodas nagas. Tada jis visai sužvėrėjo. Ieva nuo jo kuo greičiau pasislėpė už medžio. Adomas metėsi ant asilės, jai pasekmės buvo liūdnos, toliau sekė dar keletas gyvūnų, įskaitant dramblį, ir tik tada jis, nurimęs, užmigo. Tada Ieva, Dievo vadovaujama, 9/10 jo penio nupjovė, paliko tik 1/10 dalį, o velnias tuo metu suvaitojo iš skausmo. Nupjauta penio dalis įšoko į Ievos vandenis, išniro kaip klitoris, o po to gimė Kainas. Adomas atsibudo, atrodydamas, kaip dabar vyrus įprasta matyti ir „vis išaugantis jame šėtono augalas mušė jį kūlokais“ arba „iš jo vis išaugdavo gyvatė, zmijus“.
Katalikų kabalistai XVIIa. rašė kiek kitaip. Kalba ėjo apie Adomą ir Lilith: pirmiausia Dievas sukūrė du belyčius sutvėrimus, paskui sugalvojo, kad kažko trūksta. Tada jis pasėmė iš Lilith tarpkojo kažkiektai molio ir padarė iš jo genitalijas Adomui. Mito, jog du yra daugiau, nei vienas, dar nėra. Čia vienas ir du yra lygūs. Po puolimo, rojus ir visa jame, po truputį leidosi per orą, vandenį, į žemę. Bet Adomas tada radosi vienas, nes Lilith nenusileido iki tiek toli, ji tapo subtiliu Adomo dvasios kūnu, liko sklandyti jam iš viršaus. Bet žemėje negerai žmogui būti vienam… tada padaryta Ieva. Per Ievą Adomas susidūrė su laiku: vaikų gimimas, anūkai… Lilith su laiku jo nebūtų supažindinusi. Herojus mituose žūva būtent per Ievą, žemišką moterį, materiją – jos jam reikia vengti. Kai dvasinė jo moteris simbolizuoja savęs pažinimą, susijungimą su savim pačiu, brandą, reiškia, jog žmogus priima pats save: vidinis misticizmas.
Ekleziastas: „žiūrėdamas į pasaulį savo dvasios akimis, matau ten moterį, didesnę už mirtį“. Stebėtina, jog tai įrašyta Biblijoje! „Jos širdis tvirta, rankos kibios.“ Kodėl? Juk galima pasakyti papraščiau, kitaip, pvz: moteris – gyvybės šaltinis ar panašiai. Kodėl moteris tokia pavojinga?- Viskas, ką žinome apie moteris iš realybės, mums netinka. Tinka tik moteris, kurią sutinkame sapne arba pasakoje. Ir čia mūsų problema – gyvename pozityvistinėje civilizacijoje, rodėl realybė mums realesnė už sapnus ir pasakas… O buvo laikai, kai laisvai buvo vaikštoma tarp visų trijų plotmių.
Žemiška moteris – žemiškiems dalykams, Mūza, Lilith gyvena idėjų pasaulyje, savęs nedalindama. Vyras save dalina… Alchemikas – nebe dalina. Jis jau irgi pirmiausia randasi idėjų pasaulyje. Alcheminis auksas harmonizuoja. Ieva, kuo gražesnė, tuo su baisesne baisybe ji surišta – drakonu, pabaisa… Vyras dažnai susiduria su dilema pasirinkti tarp dvasinio ryšio su Lilith, ar kūniškų ryšių su Ieva. Lilith gali suorientuoti vyrą į dangišką lygį, jei jis žavisi moterim, gyvenančia dvasiniais dalykais, kaip riteriai kažkada garbino savo Damą. O kai vyrai žavisi Ievomis, tai vyrai žūva, nes ji netinka prie herojiškos vyro esmės – jis  prapuola galutinai. Joms iš vyro reikia vieno – jo falo. Taip vyras tampa savo falo tarnu ir aptarnautoju, o jisai – jo ponu. Galima suprasti, kodėl riteriai kastruodavo save arba leisdavosi kastruojami… Riterių degradacija į džentelmenus pasireiškė žemiškos moters išraiškos garbinimu. Jeigu XIXa pradžioje romantikai dar žinojo moterišką pradą kaip viską prarijantį, ištirpdantį, sunaikinantį, tai jie paskutiniai tėvų sūnūs gal dar ir buvo. Toliau visi geri ir gražūs vaisingos moters, dosnios motinos epitetai – yra buržua vidurinės klasės svajonė, įtvirtinta ir religijos, kurioje šlovinamas idealus motinos įvaizdis. Žinoma, motinų sūnūs niekada nei užauga, nei tampa savarankiški, o ir moteriai sūnūs mylėti paprasčiau, nei vyrą.
Kas buvo pirmiau, išnyko dvasinė stiprybė ir nemirtingumas ir tada buvo pasakyta „veiskitės ir dauginkitės“, ar per „veisimosi ir dauginimosi“ pagundą dvasios amžinumas kaip tik ir išnyko, buvo tokiu būdu sunaikintas?
Bet grįžkim į Antiką. Dioniso misterijos atjungdavo žmones nuo jų penio ir pratino prie falicizmo: prie būsenos, prilygintinos tai, kai penis stovi visą laiką, prie tokio energijos lygio kūne. Pratino žmones tokioje būsenoje ištverti, gyventi, o ne įpulti į ją akimirkai ir tada vėl siekti sekančios, lytiniuose sąntykiuose. Moterų atvejis analogiškas. Sujaudintų genitalijų šauksmas kaip gyvenimo energijos lygis. Tada galima gyventi dvasia, o ne kūno šaukimais. Motinos religija, mėnulio religija vyrą laiko instrumentu, falu. Todėl toks žmonijos išlaisvinimas yra ne Motinos religijos naudai – Dionizas buvo jos nekenčiamas. Jautis – dionizo gyvūnas, korida pakartoja titanų atliktą Dionizo medžioklę. Vyno kultas radosi, kai iš panerotizmo liko tik seksualumas. O ir iš paties vyno neliko nieko – žuvusio jaučio kraujas, pvz, buvo vienas iš vyno elementų… Bet vis tiek, iš šio taško pažiūrėję, galime imti įsivaizduoti blaivybės žalą ir kodėl blaivybė propaguojama. Blaivybė atnešė su savimi tragišką gyvenimo jausmą. Vynas nešė žmonėms ekstazę, kai jie jos savaime pastoviai nebe jautė. Alkoholis – grūdinių kultūrų, Demetros produktas – jau iš kitos operos.“
(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as