Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. II dalis

Nereikia skubėti. Jei sužinosi bent vieną dalyką, tai, iš principo, žinosi viską. Racionalumas yra būdingas smegenims, o ne gamtai, ir smegenys meta ant jos šešėlį… Todėl žmogus galvoja visada apie save, o ne apie gamtą. Visi žinome Leonardo da Vinčio piešinį, kur žmogus įpaišytas nei tai į kvadratą, nei tai į apskritimą – visa bėda, kad neaišku… Vyro atveju, jo centras vienas ir jis pastoviai juda, todėl tokia ir vyro dinamika: jis siekia tikslo, nepasiekia, tada susiranda sekantį, vėl siekia nepasiekia… Su moterim kitaip. Ji telpa į ovalą su dviem centrais, tai reiškia, jog moteris visada išlaiko pusiausvyrą, yra harmoninga. Ji vadinama Pitagorine diada. Herojus visada žūva dėl moters arba per moterį. Moters krūtys yra idealus objektas – dvyniai – ir suveda į nieką visas vyrų pastangas. Vyrai mėgsta klausinėti, jie, praktiškai, yra įsikūnijęs klaustukas. Moterys klausinėja žymiai mažiau – ir tai jau stiprus išvystyto jose vyriškumo požymis. Nes ji visada turi atsakymą pačioj savyje… klausimais juk nieko neįrodysi.
Magijos užduotis kita; ji pradeda nuo nežinios, nuo tamsos, nesuprantamumo ir juos dar labiau sustiprina. Žinios mumyse jau yra, mokinimasis beprasmis. Yra išorinio gido sąvoka, ir vidinio, arba domėjimosi sąvoka. Kodėl kaikas mus domina, o kaikas – ne? Vidinis gidas – siela – nulemia, kas įdomu ir ko reikia. Išorinis mokytojas ar guru mokina išorinių dalykų. Todėl reikia būti drąsiu, atmesti visus mokymus ir leistis ieškoti į vidinį nežinojimą, žiūrėti, kas ten slypi. Mokslinių žinių paaiškinamas pasaulis tampa nuobodus, mitų paaiškinamas pasaulis – gyvas ir jaudina… Paslaptys, nežinojimas, klausimai, uždarumas – proto tradicija. Gamta yra atvira, paprasta, joje viskas žinoma, sujungta, joje yra tik atsakymai. Tai įmanoma, kai širdis vadovauja protui.
Kada gali žinoti, jog pasiekei jau tam tikrą lygį magijoje? – J.Golovinas pasakoja tokį alchemisto sapną: jis sapnuoja Merkurijų, kuris jam skundžiasi vakar jo laboratorijoje palikęs kruviną savo apsiaustą, o dabar jam jo labai reikia… Magas atsibunda, nuėjęs, savo labotorijoje paima ten gulintį Merkurijaus apsiaustą, visą persunktą krauju, užmigęs vėl grįžta į sapną, ir atiduoda tą apsiaustą Merkurijui. Žodžiu, kai gali ne tik laisvai vaikščioti tarp sapno ir realybės, bet pasiimti su savimi, ką gavai sapne ar pasiimti kažką iš realybės į sapną.
Istorikų problema, jog jie rašo apie kitų laikų žmones kaip apie save, save statydami į jų vietą. Pagal juos žmogus iš principo nesikeičia, visada toks pats – melas, žinoma. Dabar visi esame skirtingi, o ką kalbėti apie tada. Graikų akcentas buvo dvasia, o kūnas – tik jos tęsinys į išorinį pasaulį. Jis gali žūti, bet tai nesvarbu, kaip nusikirpti plaukus ar nagus. Jie nebuvo fiziniais ir konkrečiais. Tarp fizikos ir metafizikos nebuvo jokios takoskyros. Dvasia buvo vegetatyvinė, animistinė, intelektuali ir dangiška. Nemirtingumo nėra, nes nėra mirties. Tanatos (mirties dievas) galima išversti visaip, tik graikų prasmė kitokia, nei mūsų. Po mirties vegetatyvinė ir animistinė dvasia į gamtą ir pereina… Pagonybėje buvo galima gelbėti kūną, o dvasiai jokios pagalbos nereikia. Krikščionybėje materija jau tiek tapusi svarbi, kad dvasią nuo jos gelbėti reikia. Antikoje materija buvo niekas. Dvasiai niekas negrėsė, todėl elgesio normų nebuvo. Kūnas galėjo trukdyti dvasiai, bet jam prievarta uždėti elgesio normų nebuvo galima, nebuvo galima jo nieko versti – geriau jo poreikius tenkinti, nes dvasiai tai nekenkia – Orfeinė tradicija.
Antikinėje civilizacijoje forma yra svarbiausia. Nes ji yra turinio – dvasios – išraiška į išorę. Bet materija nesvarbi. Įgyvendinti idėją nesvarbu. Svarbu idėją turėti, ją išsakyti, užmesti eskizą… tada tu dailininkas. Jei kažkas buvo kvailys ir tavęs nesuprato, tada jam buvo padaromas materializuotas daiktas – amatininkai realizuodavo tą eskizą. Didieji meistrai ir išradėjai materiją niekino, iki jos nesižemino. Materijai suirus, nei forma, nei idėja niekur nedingsta.
Dionizmas – žiauri kova tarp lyčių, vykstanti įtemptoje erotinėje erdvėje… Gala, kad F.Nyčė neskaitė Bakofino „Motinos teisės“ ir „Užrašai ant antikinių sarkofagų“… kad Dionisą verda ir kepa – antikiniuose kūriniuose kančios nebuvo svarbios, jos buvo eilinis epizodas. Titanai, motinų sūnus, Heros nurodymu suvalgė Dionisą, Dzeuso vaiką su pirma žmona (Hera buvo antroji). Dzeusas juos užmušė žaibu ir iš jų gabalų gimė žmonės – mes esame viena penktoji dalis dievų. Priešo įvaizdžio Antikinėje mitologijoje nebuvo, viskas buvo sava… pvz, blogas asilo dabartinis įvaizdis susijęs su tuo, jog jis buvo Dioniso gyvulys. O krikščionybė Dionisą laiko velniu. Iki krikščionybės nebuvo ir aistrų. Buvo patosas, kuriame kančia ir malonumas dar neskilo į dvi priešingas sąvokas. Jos neturėjo jokio skirtumo. Bet yra skirtumas tarp erotizmo ir seksualumo. Patosas mūsų laikais būtų įvardintas sadomazochizmu. Nes dabar pirmiausia žiūrim apginti kūną, o tada žiūrėta iš dvasios taško.
(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as