Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (III dalis)

Dabar  visuomenėje vyraujantis aukso vidurys – ne išsišok, nekrisk į akį, nerodyk iniciatyvos, nepasireikšk, nerizikuok niekuo nauju, būk patenkinta daugumos dalele – yra harmonijos parodija. Jau XIXa. šarlis Bodleras prilygino laidotuvėms, su jo rimtumu, susilaikymu, pagarbumu, darbštumu ir efektyvumu. Įdomu, ką jis apie XXa. būtų pasakęs?

Naujus laikus, industrinės revoliucijos kilimą ir, to pasekoje, žmonių masės pavertimą vergais, sunku įsivaizduoti lydimą šokių, dainų ir panašių bachanalijų. O rimtumas ir dalykiškumas buvo kaip tik, nes bendrą gyvenimo pajautimą vertė tik į asketišką laiko prabuvimą… Ir Naujos epochos katastrofiškumas yra visai ne disharmonijoje – aistros tegu siaučia, susidaužia meilė ir įniršis, ilgesys persipina su pamišimu – visa tai – tik ugnis žmonių kraujyje, širdies energija. Katastrofišku tapo kaip tik mechaninis laikas, tolygumas, monotonija, užmušę individualų aktyvumą ir žmogaus (kraujyje esantį energijos) potencialą. Jie dabar normuojami buržuazinės moralės ir reguliuojami kelių eismo taisyklių. Logiškas klausimas būtų, ar verta dievui buvo kurti tokią nuobodžią ir sterilią Visatą? Ir tuoj pat randamas logiškai iš tokio gyvenimo išplaukiantis atsakymas: gyvename ne dėl grožio ar linksmumo, bet vedami pareigos ir būtinybės.

Todėl galima labai lengvai suprasti, kai taip rimtai į visuomenės vystymą ir tobulinimą žiūrintiems žmonėms buvo suorganizuoti, vienas po kito du Pasauliniai karai su neišvengiamais žvėriškumais, nes tokie personažai ir karą vykdo kaip galima efektyviau ir rezultatų siekdami visu rimtumu, tai sekantys už tiesą ir teisingumą kovojantieji, to pasekoje dabar jau logiškai tiki, jog „grožis yra melas, o bjaurumas – tiesa“. Pūvantys kūnai, lavonai, skeletai neapgaus, jie tikri. „Žemų tiesų tikrumas mums brangesnis, nei aukštų teiginių apgavystė“… Kai tas grožis, išaukštinimas (ir apgaulė) ir yra subtilus sielos kūnas, žmogų formuojantis principas, surištas su kūno materija per kraują.
Monotonišku virtęs kraujas (praradęs savo natūralų tekėjimo ritmą) neišvengiamai tampa pasyvus subjektas ir pereika į kiekybės viešpataujamą teritoriją, kur viską lemia visuomenės nuomonė, darbas ir kiekis to, ką turi. Iš kraujo pasyvumo gimsta nuobodulys, tuštuma, ligos (pvz.depresija), subjektas netenka savo valios, tampa valdomas sociumo. Atsiveria galimybė dabartinei medicinai išsivystyti iki pragariškų aukštumų.

Didysis Panas, apkerėtas nimfos Syriks grožybių, persekiojo ją miškuose ir pelkėse, kol dievai, galiausiai pakankamai pasilinksminę ir iš tų jo pastangų besijuokdami, pavertė nimfą žilvičio krūmu. Panas, nei kiek dėl to nesumišęs, iš miško bičių pareikalavo vaško, nusipjovė septynias šakeles, iš akies, maždaug primetė tarpplanetinius atstumus proporcingai ir susikonstravo birbynę. Nauju instrumentu ypač džiaugėsi piemenys, nes užgrojus, išsilaksčius galvijų banda susirinkadavo vėl, pati, atkviesta melodijos. Pano fleita – lumzdelis, dūdelė, birbynė – galėjo pagal jo norą keisti metų laiką, priversti įsimylėti, gydyti akmenis, augalus, žvėris ir žmones… Bet, muzikiniam dialogui šis magiškas instrumentas netiko. Dvejų fleitų harmoniškai suderinti negalima, nepavyks: laukinis dievas Panas nesiekia pasaulinės taikos ar sutarimo kolektyve.
Paprastai Apolonas laikomas polifonijos globėju, matematinių proporcijų pradininku, racionalios tvarkos dievu ir dionizmo priešininku. Tai – labai abejotina ir, greičiausiai, yra jau krikščioniška interpretacija, nes krikščionybė neįsivaizduoja nieko be dvejų opozicijų kovos. Pano dūdelė ir Apolono akordas tiesiog yra akordas prieš laukinę vienišą melodiją, civilizacijos muzika ir nepaliesta gamtos muzika. Kai „muziką, paremtą temperuota gama, reikia laikyti labai netobula. Jei mes su ja sutinkame ir ja žavimės, vad. mūsų klausa buvo jau sufalsifikuota iš vaikystės“ (H.Helmgolcas, fizikas)

Klausos ir balso pajungimas temperacijai – naują epochą pradėjęs reiškinys. Žmogaus transformacijos į mechanizmą pradžia. Nes balso parametrai atspindi temperamentą, artumą vienam ar kitam kosminiam elementui dvasios, sielos ir kūno kompozicijoje. Toks žmogus – unikalus ir tik pats gali atsakyti į savo klausimus, išspręsti savo problemas. Kai garsų eilėje hierarchiniai sąntykiai buvo panaikinti, išnyko ir natūrali pagarba objektyviam autoritetui visuomenėje. Dabar “ kas moka, tas ir muziką užsako“, „pagal to muziką ir šokam“ – tai pabrėžia tranzitinių operatorių galią – jie, kas turi daugiau pinigų, primeta kitiems, užduoda toną, ir kiti turi prie jų taikytis.
Jėzuitas Franc Lang 1717m. rašė:“žmogaus ausis tapo kurčia tiek dievo žodžiui, tiek angelų muzikai. Gėda pasakyti, muzika nustojo gydyti net paprasčiausią įdrėskimą…“ O renesanso žmogus, Marselio Fichino (1433- 1499) žmones dar gausiai ir sėkmingai gydė Orfėjaus himnais, savo susimeistruotos Orfėjaus lyros pagalba. Nes „bet kuris kūno defektas – sielos disharmonijos paseka“.

Robertas Fladas gimė jau prasidėjusių pasikeitimų metais – Oksforde išsimokslinęs gydytojas ir astrologas, Paracelsijaus pasekėjas. jis liudijo, jog Kasiopėjos žvaigždyne 1576m. radosi nauja žvaigždė., 1604m. užsidegė naujos žvaigždės Gulbių ir Gyvatės žvaigždynuose. Taigi, ir dangus, iki tol buvęs pastovus ir patikimas, išjudėjo, ėmė keistis – tolti nuo Žemės, Uranas nustojo apvaisinti Gają, dvasia atsijungė nuo materijos…1610m. jo rašytoje „Mikro ir makro kosmoso istorijoje“ žmogus gražiai įsirašo į kosmosą, gamtą, aplinką, bet ten dar jokiu būdu neteigiama jokia jo pirmenybė ar išskirtinumas (gyvūnai, medžiai, gėlės įsiraso taip pat gražiai ir be kliūčių)… O vėliau žmogus sau prisigalvojo ir savą decentralizaciją, Koperniko ir heliocentrizmo padedamas. Materialios Saulės centrizmo materialioje Visatoje žmogus prarado vidinę ramybę ir prasidėjo abejonės, vis augantis nepasitikėjimas savimi. Tai – logiška judėjų- krikščionių įnešto dualizmo (taip pat ir Saulė- Žemė vietoj buvusios tik Žemės) paseka.

Paskui materialinę Saulę ir žmogus tapo grubiai kūniškas, kai, pagal dievo paveikslą sukurtas, kaip jis gali būti apribotas pilvo ir genitalijų poreikių? Valdomas alkio ir seksualumo? – O racionalioji Naujoji epocha teigia kaip tik tai. Filosofija, menas, metafizika, viską imta atmesti ir dabar tai jau praktiškai šiūkšlių dėžėje… kaip ir decentralizuotas – su tiek centrų, kiek yra žmonių – pasaulis, kaip ir daugybėje dimencijų gyventas gyvenimas, suvestas tik į plokštumą, tik į dvidimencijų vaizdų pasyvų stebėjimą… Kol buvo įvairovė, egzistavo ir vienis, kai tik viskas oficialiai suvesta į vieną, radosi nesutaikomas dualizmas, opozicijų kovos ir, galiausiai, žmogus ir plokščias popierinis (dabar jau ekranėlio) pasaulis, kuriame jis negyvena.

 

 

 

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as