Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (II dalis)

Subordinacijos pagrindas monoteistinėje sistemoje visada buvęs (ir yra tiems, kas joje randasi, o ne yra išėjęs) – paklusnumas ir kasdieninis kasdieninių veiksmų komplekto kartojamas, kad viskas imtų vykti automatiškai ir nekainuotų galvojimo pastangų… Netikėtumai, iniciatyva, savarankiškumas nėra skatinami, nes priveda prie ne tų rezultatų – tą reiktų visada atsiminti tiems, kurie mano pakeisią sistemą, pagerinsią gyvenimą, išgelbėsią pasaulį, paskelbdami savo idėją, užmanymą ar įžvalgą. Pasaulis nėra susigadinęs ar sulūžęs, koks yra, toks jis ir yra sukurtas.
Šitoks totalitarinis režimas, žinoma, nėra stabilus, nes žiauriai trūksta energijos. Ją gali išspausti tik išorinių energijos resursų sąskaita: būtina arba pastoviai ieškoti, rasti ir „praryti“ priešus, arba pribaiginėti vieniems kitus… Bet ir šitie procesai pripildyti beviltiškumo, nes monoteistines religijas žymi visanulemiantis mirties ženklas.
Pagonybėje mirties kaip tuštumos ir visiškai sunaikinimo nepažįsta. Kas nereiškia, kad tada tapkime pagonimis ir mirę neišnyksim amžinai – neįmanoma imti ir persivadinti, nes tai nieko nereiškia. Reikia pasistengti persistatyti iš vidaus atgal į tą natūralų pagoniškumą, su kuriuo gimėme, grįžti į tą natūralų pasaulį ir matyti jį, vėl gyventi jame, būnant jo dalimi. Nes nesąmoningai tai mes ir taip daug kas daug ką iš tos natūralios pagonybės savo pasaulėjautoje išsaugome ir per gyvenimą prasinešame. Pvz, monoteistinės religijos gamtą skelbia sukurtą žmogui naudoti, išnaudoti, pajungti… „Ant kankinimų stalo numetus, iš jos visas paslaptis išgauti“ – kiek daugeliui iš mūsų šitas požiūris visą gyvenimą išlieka ne tik svetimas, bet ir šlykštus – pietetas gamtai žmogui yra įgimtas.
Taip pat retas kuris sėkmingai įsivaizduoja mirtį… Žinom, kad mirsim, bet jaučiamės nemirtingais. Ir tikrai ne todėl, kad kokiam ten trimitui sugaudus, atsikelsime iš kapų gyvais lavonais. Ir antra, jei viskas miršta – viskas vistiek miršta – tai geri darbai lygiai taip pat beprasmiški, lygiaverčiai blogiems ir amoraliems… O galutine gėrio pergale tikim irgi, nes kažkur giliai savyje žinom, nors įrodymų tam gal niekada ir nematę.

Hierarchija yra sąvoka, susijusi su pagonybe, jos pradžia paslaptinga. Dangiškoji sielos dalis (anima celesta) suteikia žmogaus širdžiai ir protui savybių, kurių žmogus negali išmokti, įsisavinti, įsitreniruoti – žmonės gimsta ne vienodi ir ne lygūs…. Ir tai jau Naujų laikų požymis, nesidžiaugti tuo, koks esi ir ką savyje turi, bet norėti to, ką savo viduje turi kitas, ką jis yra atsinešęs, gimdamas – būtent, čia kai centras jau nebe tavyje, o kažkur kitur, bendrose civilizacijos tiesose, normose ir besistengiamoje įdiegti lygybėje. Nes, kitaip gi neteisinga! Kodėl jisai, kodėl ne aš?
Ir negalvojama, kad kitas gali, sugeba, nes turi talentą, o tu neturi… Ne, dabar teigiama, jog visi turi visus talentus, tik eik mokytis, stengtis, dirbti, ir būsi Da Vinčiu, Mociartu, Einšteinu. Deja, nebūsi… tada toliau išeitis buvo panaikinti Aukštąją kultūrą, kurios kūrimui reikia įgimto vienokio ar kitokio talento, ir imta lygiuotis į vidutiniškai normalią saviraišką, dabar jau ją vadinant menu ir kūryba. Bet čia kita tema… revoliucijos, perversmai, pogromai, vykę paskutinį šimtmetį, parodo, jog vadinamas „teisingumo jausmas“ yra ne kas kita, kaip žiaurus pavydas – kodėl kitas turi, gali, jam sekasi, o man ne? – revoliucionieriai vertė turtuolius nuo jų pjedestalų visuomenėje ne tam, kad visi būtų lygūs, turėdami po truputį, bet kad užimti jų vietą ir turtingais būti patiems. Ir ne prasčiau engti likusius… matomai, materialistiniame pasaulyje tik monoteizmas ir įmanomas, dabar jau mokslinis, o ne religinis. Nes natūrali hierarchija kyla iš sielos gilumos ir dvasios turtingumo – jas panaikinus visi lygūs kaip ir liekame. Civilizacijos iliuzija. Nes pirmauja – tirono, monopolisto, despoto vietą visuomenėje ar jos dalyje, struktūrose – vis tiek užima tie, kurie mažiausiai civilizacijos pančių supančioti. Kurie mažiausiai socializuoti, nuoširdžiai tiki, jog įstatymai ne jiems rašyti, žino ko nori ir turi energijos be jokių skurpulų to siekti – žodžiu, jų centras pasirodo, vis tik esąs jų pačių viduje, o ne kažkur kitur.
Tada lieka tik klausti, ar tokiame baisiame pasaulyje gyvenam, ar jis toks baisus, nes jį valdo patys baisiausi iš visų įmanomų? – kaip danguje, taip ir ant žemės: jei mums šviečia juoda saulė, kuri rodosi šviečianti tik todėl, jog mes panirę į dar didesnę juodumą, jei angelai yra juodi kaip anglis ir baisūs, o mums rodosi balti, pūkuoti ir gražūs, tai į kokią tamsą prasmegę esam? Ir ar keista, kad dauguma daro viską, kad prie civilizacijos pučiamų miglų prisitaikyti, matyti pasaulį, kaip pasakyta, gyventi depresijoje, be gyvybės syvų, pralaimėjime ir mirusiems, kad tik nereikėtų susidurti su tiesa, kad tik nereikėtų jos pakelti?

Negana, kad pačių centras išėjęs pasivaikščioti, bet nežinom nei prasmės, nei reikšmės, nei mus supančio pasaulio, nei mūsų gyvenamo gyvenimo. Žinome tik klausimų, tyrinejimų metodą, o paslaptinga viso ko esmė, giluminė šerdis, kaip tik tyrimui ir nepasiduoda – analizuojant dalis, išnyksta visumos paslaptis, o smalsumas dar ir pažadina piktasias emanacijas…
Laikrodis – mechanizmas, visiškai svetimas gamtai.

Taip, gamtoje daug kas kartojasi, bet ne kiekvieną kartą taip pat, ir ne per tą patį laiko tarpą… O žmogus jau nukvako tiek, jog puktinasi, kad pavasaris neateina pagal kalendorių, ar žiema drįsta būti be šalčių… klimatas, matai, šyla, išsigąstama, reikia kažką daryti!… Tolygumas, pasikartojimas, sinchronizmas yra būdingi tik socialiniam mechanizmui ir niekam kitam. Tai deformuoja ne tik gamtą, bet ir žmogų: daktarai nuoširdžiai tiki, kad žmogaus širdis privalo pulsuoti tolygiai, ritmingai ir be permušimų. – Daktarai jau yra iš tų pačių tipiškų Naujųjų laikų žmonių, kuriems dosnumas tolygus švaistymui, nepasotinamą meilę jie vadina iškrypimu, drąsą – kvailumu, o nesavanaudiškumo jie nesupranta iš esmės.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as